BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

OSSASTORIUM išleidžia albumą „Expergo“ ir dalijasi nauju kūriniu

Kauno death metal grupė OSSASTORIUM, šį rudenį pažyminti dešimties metų veiklos jubiliejų, pristato naują albumą „Expergo”. Tai yra trečias kolektyvo studijinis darbas po debiutinio „Per Aspera…” (2004) ir „Inferi” (2006).

„Expergo” žymi naują OSSASTORIUM etapą ir pasikeitusį skambesį - daug masyvesnį, gilesnį ir monumentalesnį.

Albumą sudaro septyni tamsaus death metalo kūriniai, įrašyti Kauno studijose „Ophys Studio” ir „Napalm Sound”, talkinant garso režisieriams Vytautui Stankui ir Giedriui „Napalmui” Bilvinui.

„Expergo” išleidžiamas „digipack” pakuotėje, kurios dizainą sukūrė vienas geriausių šios srities meistrų Rosvaldas Sarapinas. Kompaktiniai diskai pagaminti „Baltic optical disc” gamykloje, todėl produkcijos kokybė neturėtų kelti abejonių.

Kol kas „Expergo” bus platinimas per OSSASTORIUM koncertus ir tiesiogiai iš grupės narių. Albumo kaina - 20 Lt. Pirmieji diską įsigyti galės klausytojai, atėję į pristatomąjį koncertą Vilniuje, klube „Metro”, rugsėjo 17 d. Taip pat visi norintys įsigyti diską gali jį užsisakyti rašydami el. paštu: ossastorium@yahoo.com.

Grupė kviečia pasiklausyti vieno iš naujojo albumo kūrinių „Duel”, publikuojamo OSSASTORIUM tinklalapyje ir kitose oficialiose grupės „atstovybėse” internete:

www.ossastorium.lt;
www.facebook.com/ossastorium;
www.reverbnation.com/ossastorium;
soundcloud.com/ossastorium;
www.myspace.com/ossastorium.

Rodyk draugams

Jau labai greitai…

Dizaino autorius - Rosvaldas Sarapinas.

Rodyk draugams

“Ralis aplink Lietuvą 2011″. 2 ir 3 dienos.

(Šis įrašas gavosi šiek tiek pasimetęs laike, kadangi niekaip neradau kada prisėsti ir parašyti tęsinio pirmajai daliai. Bet anyway, esu ožiaragis ir nemėgstu nepabaigtų darbų. Tad tęsiu pasakojimą).

(…) Ryte niekur neskubėdami susikrovėm ant motociklų daiktus ir klausėmės kitų dalyvių pasakojamų įspūdžių. Sužinojome, kad kai kurie Varnius pasiekė tik paryčiais. Priėjęs “Vorai MC” prezidentas Oblius juokdamasis papasakojo, kaip vieno “ralisto” girtas noras pasivažinėti naktį po “Kilkim Žaibu” teritoriją baigėsi liūdnai - smūgiu į medį ir sulaužytom BMW motociklo “plastmasėm”.

Dar kokią valandą paslampinėjom po Lūksto ežero pakrantę, užkandom ir kilom startui.

Gausiai susirinkusi vyrija į startą išlydėjo egzotiškiausius ralio dalyvius, tiksliau, dalyves - Vilmą, visų vadinama Pelyte, ir jos 2 metukų dukrą Anelę. Na, argi nepalaikysi tokių motociklisčių? :

(foto iš asmeninės Pelytės kolekcijos)

12.45 paliekame Varnius ir startuojam link Gargždų. Abu su Ryčiu lyg ir nusiteikę “paspausti”, bet dėl visokių priežasčių tenka gaišti laiką. Iš pradžių - keliolika minučių degalinėje, paskui pasiekus Žemaičių plentą prasideda stiprus lietus - stojame vilktis lietaus aprangų. Vėl prarastos minutės.

Po kokios valandos pasiekę Gargždus (kuriuose abu buvome pirmą kartą gyvenime), dar gabalą laiko praradom klausinėdami žmonių kelio ir mėgindami rasti “Vorų” klubhauzą. Ironiška tai, kad vėliau paaiškėjo, jog visą laiką tereikėjo važiuoti tiesiai ir tik vienoje vietoje pasukti į dešinę.

Gargždų pitstope buvome 14.03, taigi kelionėje nuo Varnių užtrukome 1val. ir 18 minučių.  Trumpai pasižvalgėme po klubhauzo patalpas, paragavome šeimininkų pasiūlytų lašinių ir pajudėjom link Vilkaviškio.

Kartu prie mūsų prisijungė ir legendinio Kauno baikerio Ploščiaus ekipažas su “Dnepr”. Drauge važiuoti smagiau, bet, taikantis prie Ploščiaus, kelionės greitį teko apriboti ties 100 km/h. Sutarėme, kad 50 km iki Šilutės važiuosime autostrada Klaipėda-Kaunas. Neapsidžiaugiau, nes ši atkarpa, atrodė, bus nuobodoka.

Deja, klydau. Dar neišvažiavus iš Gargždų, vienoje sankryžoje mums sukant į kairę, Ploščiaus dnepro “liūlkos”, su joje sėdinčiu “šturmanu” Karoliu, vos nenudaužė iš priekio atlėkęs automobilis. Vėliau Ploščius nekaltai šypsodamasis teisinosi pamiršęs, kad važiuoja su šonine priekaba - “Galvojau, spėsiu pralįsti”.

Įvažiavus į autostradą “pasigavome” audros debesį. Liūtis ėmė pilti taip stipriai, kad net per aprangą jautėsi lietaus lašų kapojimas. Aišku, mes nebandėm sustoti kur nors šalikelėje (nors taip pasielgė net kai kurių mašinų vairuotojai) ir didvyriškai tarsi Marytės Melnikaitės sukom gazo rankenas prieš laikrodžio rodyklę, o krūtines - prieš vėją. Keletas kilometrų tokiom sąlygom - ir netrukus pajutau pro “neperšlampamų” kelnių klyną prasibrovusią šalto vandens srovę. Faaak.

Iš audros debesies pabėgom jau ties išsukimu link Šilalės. Čia trumpam stabtelėjome degalinėje. Su Ryčiu išreiškėm užuojautą be jokių akinių važiuojančiam Karoliui (sakė, kad jam Ploščius neleido dėtis, kad stiliaus nesugadintų), kurio raudonoms akims teko atlaikyti tokią liūtį ir vėją, per kuriuos net mano šalmo stikliukas iš vidinės pusės sušlapo.

Ties Šilale lietus pasibaigė, bet smalos juodumo audros debesys lydėjo visą kelią horizonte. Kilometrai nuo Tauragės iki Jurbarko sukosi labai smagiai. Čia 100 km/h neatrodė per lėtai, kadangi kelias per mišką yra labai vingiuotas ir labai įsibėgėti nelabai yra kur. Posūkiuose Karoliui tekdavo meistriškai persisverti per lopšio šoną į išorinę posūkio pusę, nes dnepro priekabos ratas kildavo į orą. Mes su Ryčiu stebėjome šį vaizdą kaip spektaklį. That’s the racing spirit!

Tik pasiekę Jurbarką kartu su Ryčiu nusukome į pirmą pasitaikiusį “Lukoilą”, nes aš kuro nesipildžiau nuo pat Varnių ir paskutinius kilometrus važiavau jau įjungęs rezervą. Ploščius su Karoliu numynė toliau vieni.

Degalinėje sutikome “Lemon Joy” narius ir smagiai prisižvengėme iš scenos, kai vienas vietinis girtas, bet labai komunikabilus “fanas” mėgino išsireikalauti atlikėjų autografus, o Igoris Koffas atkakliai jam aiškino, kad jis nėra Igoris Koffas.

Važiuojant Jurbarko gatvėmis vėl papuolėme į lietų, o išsukus iš miesto vėl prasidėjo tokio paties stiprumo liūtis kaip prieš tai autostradoje. Pamaniau, kad gal pavyks pabėgti iš po debesies, todėl atsisėdau “britvisto sėdėsena” ir pasukau rankeną iki 140 km/h.

Taip pavažiavę kelis kilometrus ir pakeliui aplenkę vieną ralio dalyvių ekipažą, važiuojantį taip pat “Dnepr”, pamatėme šalikelėje stovinčius Ploščių ir Karolį.

Sustoję ir priėję prie jų išvydome išardytą vieną motociklo cilindrą, o Ploščius parodė nemenką skylę stūmoklyje kurią pramušė vožtuvas. Pastovėję lietuje ir nutarę, kad niekuo šioje situacijoje padėti negalime, palikome bendražygius ir tęsėme kelionę vieni.

Ties Šakiais išlindo saulė ir asfaltas tapo sausas. Likusią neilgą kelio atkarpą iki Vilkaviškio numynėm be jokių nuotykių. Tiesa, prie pat Lietuvos-Rusijos pasienio esančiame Kudirkos Naumiestyje į mus įtartinai iš savo džipo nužvelgė kontrabandininkus gaudantys pasieniečiai ir aš nesmagiai prisiminiau, kad su savimi neturiu asmens tapatybės kortelės, kuri yra privaloma pasienio ruože. Bet pareigūnai mumis labiau nesusidomėjo, tad mes nestabtelėję miestelyje pasukome link galutinio šios dienos kelionės taško.

Vilkaviškio Vorai MC čapterio klubhauzą pasiekėme 17.30. Vadinasi, kelyje tą dieną praleidome 4 valandas ir 45 minutes, o nuvažiuota apie 300 km.

Kadangi čia ruošėmės praleisti naktį, leidom sau niekur neskubėti ir atsipalaiduoti. Už klubhauzo baro įsitaisęs Vilkaviškio Vorų prezidentas Čečėnas paslaugiai pildė bokalus didiesiems “ralio meistrams”.

Mums tingiai besitrainiojant po klubhauzą, į vietą rinkosi ir kiti ralio dalyviai ir gyvai aptarinėjo kelionės įspūdžius. Kur buvęs, kur nebuvęs į kiemą įsuko ir Ploščiaus dnepras, priversdamas mus išsižioti iš netikėtumo.

Pasirodo, Ploščiui tereikėjo paskambinti namo, ir jo sūnus iš Kauno skubiai atvežė naują cilindrą. Variklis buvo sėkmingai suremontuotas ten pat šalikelėje ir užtikrintai atbirbė iki Vilkaviškio.

Vakarop kiemas pamažu prisipildė motociklų. Palaikyti kompanijos ir išlenkti po bokalą su ralio dalyviais atvažiavo ir vieno vietinio klubo nariai.

Baro atsargoms tuštėjant tūsas kaip reikiant įsivažiavo, o vakarėlio žvaigždės statusu mėgavosi Ploščius, kurio vedamas girtų baikerių choras iki paryčių bliovė “Negiedokit, gaideliai” ir kitą folklorą, mėgindami perrėkti iš kolonėlių sklindantį hard roką.

Bet kai tas pats  kompaktas grotuve ėmė suktis nuo pradžių jau kokį šešioliktą kartą, suvokiau, kad jau laikas į horizontalią padėtį.

Beje, miegojome kaip kokie sultonai - ne palapinėse, o klubhauze esančiuose dviaukščiuose gultuose. Buvo net patalynė, bet mes pasikuklinom ir sulindom į savo miegmaišius.

Trečiąją ralio dieną mūsų laukė trasa iki Vilniaus ir nuo ten - iki Jonavos, kur ir startavome. Bet palikti Vilkaviškio niekas neskubėjo. Visi ralio dalyviai susėdo prie bendro pusryčių stalo, kur netilo sąmojai, anekdotai ir juokas.

Apimti draugystės net startavome kartu ir bendroje krūvoje pasiekėme Marijampolę, Prienus ir tik Aukštadvaryje mūsų būrys išsibarstė. Mudu su Ryčiu nusukome link Semeliškių, o dauguma nulėkė artimiausiu keliu pro Trakus.

Šiaip, trečiosios dienos atkarpa iki Vilniaus buvo gana monotoniška. Oras buvo neblogas, o keliai gerai žinomi, bet po truputį darėsi liūdna dėl į pabaigą einančios kelionės.

Vėl visi susitikome Vilniaus Vorų klubhauze Buivydiškėse, kur daugumai dalyvių jau buvo galutinė finišo stotelė. Kadangi mūsų su Ryčiu dar laukė nemenkas kelio gabalas, čia ilgai neužsibuvome.

Nutarėme paskutinius likusius 100 km ralio iki Jonavos pasiekti trumpiausiais keliais, kuriais dar man niekad nebuvo tekę važiuoti. Nors šioje atkarpoje ir buvo koks 10 km šlykštaus žvyrkelio, bet visumoje tai maršrutas buvo daug smagesnis, nei pirmoje dienos pusėje.

Pasiekę galutinį finišą nesulaukėme fanfarų ir sveikinimų, o tik “pabučiavome duris”, kadangi klubhauzas buvo uždarytas, o mūsų niekas nelaukė. Paskambinę organizatoriui gavome rimtą instrukciją - artimiausioje degalinėje nusipirkti po šokoladuką ir nufotografuoti čekį, kad matytųsi pirkimo laikas. Taip ir padarėme.

Ką gi - “Ralis aplink Lietuvą” tuo ir baigėsi. Paspaudėme rankas ir pasukome skirtingomis kryptimis. Man - į Kauną, o Ryčiui - namo į Tauragnus.

(…) Po kelių savaičių sulaukiau organizatoriaus skambučio ir klausimo, ar atvyksiu į apdovanojimų ceremoniją. Man nusistebėjus, buvau informuotas, kad savo klasėje su Ryčiu užėmėme antrąją ir trečiąją vietas. Ryčio čekis Jonavoje buvo viena minute ankstesnis už mano, todėl likau trečias :)

Baigiant norėtųsi padėkoti Vorams už šį puikų ir teisingą renginį. Linkiu išlaikyti tradiciją ir jį toliau tęsti, o motociklininkams rekomenduoju jame dalyvauti. Jei tik galimybės leis - kitais metais nedvejodamas važiuosiu vėl.

Rodyk draugams

Pasakojimas iš “Ralis aplink Lietuvą 2011″. 1 diena. “Kilkim Žaibu”.

Šiemet pagaliau teko sudalyvauti viename kultiškiausių tradicinių motociklų renginių Lietuvoje - “Ralyje aplink Lietuvą” , kurį kasmet rengia Vorai MC. Šiemet renginys buvo skirtas 1941 m. birželio 23-osios sukilimo 70 metinėms paminėti.

Tiesa, iki šiol šiame ralyje būdavo dalyvaujama išskirtinai senais tarybiniais motociklais.  Ir tai, be abejonės, kurdavo ypatingą šio renginio aurą. Atrodytų, paradoksas - patriotinės intencijos ir TSRS gaminta technika. Bet čia reiktų akcentą dėti ant motociklų kilmės, bet jų amžiaus.  Visą maršrutą, siekiantį apie tūkstantį km, Dnepr, Ural ir K-750 veteranams įveikti būdavo nemažas iššūkis.

Paprastai “liulkose” ralio dalyviai veždavosi po antrą išardytą variklį, nes kelyje beveik pasitaikydavo savo “senukus” po kelis kartus perrinkti. Tarpiniuose finišuose “lenktynininkų” laukdavo stovyklavietės, kuriose prie laužų ir stipriųjų gėrimų butelių buvo sėdima iki ryto ir dalinamasi įspūdžiais. Ralio esmė tikriausiai niekam nebuvo tikslas nugalėti, o aplankyti nematytas Lietuvos vietas ir pabūti su bendraminčiais. Legendos byloja, kad kai kurie dalyviai taip “atkakliai” kovodavo dėl nugalėtojo titulo, kad sustodavo pasikepti šašlykų ar nusimaudyti ežeriuke.

Jei pastebėjote, kalbu būtuoju laiku. Taip yra todėl, kad šiemet pirmą kartą ralyje buvo leista dalyvauti šiuolaikiniams motociklams, o dalyvių su “rusais” (taip trumpiau vadinami tarybiniai motociklai) buvo vos trejetas. Visi - Dneprai su šoninėmis priekabomis. Taigi “intrigos” šiemet buvo mažoka, nes vakarietiškiems motociklams tūkstantis km yra vienas juokas, tad tradicinį šarmą suteikdavusių kapitalinių remontų šalikelėse šįkart beveik neprireikė.

Aš dalyvauti į kompaniją prikalbinau gerą bičiulį ir OSSASTORIUM gitaristą Rytį, kuris saviškį enduro klasės “Suzuki Freewind” specialiai į Kauną atsibogino iš Tauragnų. Mums papildoma motyvacija dalyvauti šiemet buvo tai, kad pirmos dienos finišas buvo numatytas festivalyje “Kilkim Žaibu” Varniuose, kuriame su OSSASTORIUM koncertavome pernai, o kaip žiūrovai beveik niekuomet nepraleidžiame.

Oficialūs ralio startai vyko Vilniuje ir Gargžduose, bet kauniečiams buvo leista startuoti iš Jonavos. Tiesa, starto rytą prabudau su beveik iki 39 laipsnių pakilusia temperatūra, tad visa kelionė buvo pakibusi ant plauko. Laimei, mano plaukas ilgas, tai iki pietų sveikata kažkaip pati pasitaisė ir vakarop susikrovę daiktus pajudėjom iš Kauno.

Jonavos “Vorų” klubhauze gavom lapus, kuriuose žymimas išvykimo ir atvykimo laikas tarpiniuose finišuose. Ir, kaip priklauso tikram raliui - techniką papuošėm lipdukais su numeriais :)

Dar kelias minutes šnektelėję su pažįstamais “Vorais” ir pasižvalgę po jų klubhauzą, iš Jonavos pajudėjom link Kėdainių.

Iki Kėdainių nuo Jonavos veda beveik idealiai tiesus ir geras kelias, bet visą laiką pūtė žiauriai stiprus priešpriešinis vėjas, tad man, neturint priekinio stiklo, prie 120 km/h jau sunkiai sekėsi išsilaikyti balne. Radau išeitį - “britvisto” sėdėseną: kojas dėti ant keleivio pakojų, o pačiam beveik atsigulti ant bako. Tokiu būdu vėjo pasipriešinimo nebesijautė, ir gazo rankena pati sukosi iki 140 km/h.

Po kelių km pastebėjau, kad Rytis kažkur atsilikęs, nors žinojau, kad jo Suzukis tikrai tokio greičio nebijo. Stabtelėjus prie Kėdainių, ir Ryčiui prisivijus, paaiškėjo priežastis - naujai uždėti šoniniai krepšiai kaip burės gaudo vėją ir blaško motociklą kaip tik nori. Na, bet kadangi iš anksto buvome nutarę, jog dalyvaujam “ne dėl laiko”, tad dėl apriboto tempo nebuvo ko pergyventi.

Atkarpoje iki pirmojo “pitstopo” Grinkiškyje teko įveikti ir pirmąją apie 7 km žvyrkelio atkarpą. Ryčiui su savo lengvute “endurke” ir pusiau krosinėm padangom tai buvo šventė, bet ir aš su saviškiu žvyrkeliams nepritaikytu kruizeriu sukau palei 90 km/h. Nors, prisipažinsiu, nebuvo labai jauku. O viename netikėtame posūkyje teko ir nemažą adrenalino dozę gauti - iki saugaus greičio nebespėjau pristabdyti, tad beliko labai aštriai guldyti ir tikėtis, kad neiščiuošiu į griovį. Ačiū dievui, toje vietoje žvyras buvo gana kietai suplūktas, tad pavyko išlaikyti sukibimą ir šiaip taip posūkį “išėmiau”. Bet likusią atkarpą iki asfalto nuvažiavau jau gerokai “apsiraminęs”.

Tiesa, Grinkiškyje mūsų niekas nepasitiko, tad turėjome patys skambinti nurodytu numeriu ir laukti atvykstant ralio “teisėjų”.  Per tą laiką apžiūrėjęs motociklą pastebėjau pirmąją “auką” - nulūžusį galinį posūkį, kuris neatlaikė nelygios kovos su ant galinio sparno pritvirtinta palapine.

Beje, Grinkiškio “pitstope” “Vorų” atstovas pažymėjo tik mūsų atvykimo laiką ir kažkur išlėkė savais keliais. Mes su Ryčiu nusprendėme dar atsipūsti ir nuėjom į vietinę kaimo parduotuvę. Ir tik iš jos išėję susigriebėm, kad lapuose liko nepažymėtas mūsų išvykimo laikas. Na, bet numojom į tai ranka.

Pačioje parduotuvėje ir jos prieigose pasisėmėme įspūdžių stebėdami egzotišką vietinį jaunimą, atsakingai besirengiantį švęsti Rasas (krikščioniškai - Jonines) ir dideliais kiekiais gabenantį alkoholio tarą. Tiesa, agresijos savo atžvilgiu kažkaip nesulaukėm. Viso labo teko atsakyti tik į keletą tradicinių klausimų apie kubatūrą, “kiek kainuoja” ir t.t.

Beje, vėliau visą kelią įvairiuose pakelės miestukuose ir kaimuose tą vakarą teko matyti prie laužų susirinkusius Rasų švęsti žmones, tad tai irgi kūrė savotišką aurą mūsų kelionei ir priminė apie Varniuose į “Kilkim Žaibu” susirinkusius draugus.

Iki to vakaro galutinio tikslo dar buvo likę apie 130 km, o laikrodžiai jau rodė 20.30.  Veiksmas Varniuose tuo metu jau buvo gerokai įsisiūbavęs ir pagalvojom, kad reikėtų paskubėti norint tą vakarą dar pamatyti vieną kitą pasirodymą.

Reikia pažymėti, kad atkarpa nuo Grinkiškio iki Raseinių, o nuo jų senuoju Žemaičių plentu iki Laukuvos buvo fantastiška. Nors sinoptikai gąsdino lietumi, buvo saulėta ir giedra. Važiuojant akys ilsėjosi matydamos neaprėpiamas lygumas, o vėliau - smagius kalniukus ir vingius.  Ir man, ir Ryčiui, motociklu šiais keliais teko važiuoti pirmą kartą.

Iki Varnių mynėm beveik be sustojimų. Tiesa, sugebėjom “užblūdinti” Raseiniuose, kur dėl remontuojamo kelio teko apsukti porą ratų miesto gatvėmis, o galiausiai teko sustoti ir studijuoti žemėlapį. Taip, mes buvome tikri oldschool’eriai ir jokiom navigacijom nesinaudojom.

Iš kitų nuotykių paminėtinas epizodas kai nuo mano moto galinio sparno atsikabino vandens butelis ir nuskrido tiesiai po ratais Ryčiui. Na, ir kai ėmus temti kelią priešais peršoko stirna.  Būtume toje vietoje važiavę keliomis sekundėmis anksčiau…

Varnius pasiekėme 22:30. Vietoje jau radome nemažai ralio dalyvių. Kol nuo motociklų nusirinkome daiktus, mūsų didžiam nusivylimui, “Skylė” baigė koncertuoti, tad išgirdome vos porą kūrinių ir tai - iš tolo.

Tą vakarą dar laukė rumunų grupės “Negura Bunget” koncertas ir fakyrų pasirodymas. Tiesa, prieš tai festivalio organizatoriai nutarė pagerbti ralio dalyvius ir pakvietė visus trumpam suvažiuoti prie scenos. Na, vaizdas turėjo būti neblogas.

nuotrauka ne mano, rasta kažkur interneto platybėse
nuotrauka ne mano, rasta kažkur interneto platybėse

Tuo metu scenoje stovėję “Kovarnio” vyrai priminė, kokia proga vyksta šis ralis ir sudainavo Dzūkijos partizanų himną. Beveik visą šitą epizodą radau nufilmuotą etatinio metalistų koncertų įamžintojo Faršo.

Vėliau, kaip sakoma apie baikerių renginius, buvo alus ir tamsa…

Per pirmą dieną įveikta apie 240 km. Antroji diena turėjo būti ne ką mažiau įdomi, bet jautėme, kad gausime lietaus.

Rodyk draugams

Ossastorium įrašytas kūrinys - JAV išleistame rinkinyje

Prieš kelias dienas gavau siuntinuką iš Amerikos nuo tenykščio atlikėjo Gideon Smith. Jame puikavosi “tribiutinis” CD rinkinys, kuriame vieną kūrinį įrašėme ir mes su OSSASTORIUM.

Tikriausiai, apie šį muzikantą nesat nieko girdėję, bet jis yra gana populiarus JAV undergroundo stoner/blues/rock dainininkas ir gitaristas, išleidęs ne vieną CD ir nuolat turuojantis po šalį. Apie jo žinomumą sprendžiu iš to, kad vienas Gideon Smith gabalas buvo įtrauktas į TV serialo “Sopranai” garso takelį. Be muzikos jis dar užsiima knygų rašymu ir kovos menais :)

Net neatsimenu kokiomis aplinkybėmis, bet prieš keletą metų su Gideonu teko susipažinti virtualiai. Jis tuomet pasiūlė OSSASTORIUM įrašyti kokį nors jo kūrinio koverį specialiai rengiamam “tribute” albumui. Iš pradžių į šį reikalą žiūrėjau gana skeptiškai, nes perklausęs Gideono kūrybą sunkiai įsivaizdavau ją atliekamą death metal stiliuje. Nesinorėjo eiti jau Six Feet Under numindžiotais keliais.

O ir nelabai būtų pavykę - Gideono muzikoje gitariniai rifai labai paprastučiai, net sakyčiau, gana primityvoki. Ten didesnį vaidmenį vaidina jo “pentatonikinis” dainavimas bliuzo maniera. Jį pakeitus growlingu gautųsi žiauri monotonija, nes neliktų jokios melodijos.

Vis tik iš pasiūlytų dainų atsirinkome pačią pačią lėčiausią kompoziciją “Ghost Rider“, iš kurios turėjo gautis kažkas panašaus į melodingą doom/death kūrinį. Iš klausos atsirinkau rifus, kurių tonacija pasirodė labai “patogi” pergrojimui su septynstyge gitara. Bet vėlgi… pradėjus groti pagal originalą pasirodė, kad rezultatas gausis labai monotoniškas. Tada studijoje su Napalmu sugalvojome keletą sprendimų, kurie visiškai pakeitė skambesį - harmonizavom pagrindinio rifo melodiją, įrašydami pritariančią per terciją gitarą, įgrojau akustinės gitaros partiją, Napalmas įrašė klavišinius. Kad būtų daugiau dinamikos riaumojantį vokalą nutarėm naudoti tik per priedainį, o kitose vietose - švarų.

Kadangi spaudė deadline’as, viską padarėm vos per porą vakarų. Galutinis variantas išėjo kažkoks nenusakomo stiliaus. Nieko panašaus į originalą ir dar mažiau panašu į OSSASTORIUM kūrybą. Bet visi studijoje paklausę patraukėm pečiais - “na, visai nieko”.  (klausyti)

Tačiau mūsų skuba pasirodė visiškai nereikalinga - dar 2008 metais surinkta kompiliacija, kurioje be OSSASTORIUM buvo dar 16 skirtingų grupių kūrinių, buvo išleista tik šiemet :)

Negali pykti - visas šis projektukas buvo daromas iš idėjos. Grupės už įrašus negavo nė cento, o ir patį leiblą, matyt, sunkiai sekėsi surasti. Mes patys gavome vos vieną šio CD kopiją (antrąją turbūt “pasiskolino” melomanai Lietuvos pašto darbuotojai) ir daug nuoširdžių padėkos žodžių iš paties Gideono.

Kaip bebūtų - turėjome progą paeksperimentuoti studijoje ir smagu, kad rezultatas buvo išleistas fiziniu pavidalu. O matyti savo grupės pavadinimą ant CD nugarėlės - visada ypatingas jausmas.

Rodyk draugams

Sound Injected vokalisto interviu

Taigi, pagrindiniame Lietuvos metalo portale “Ferrum.lt” publikuotas pirmasis ir kol kas vienintelis interviu su grupės SOUND INJECTED (kurioje groju gitara) vokalistu Mindaugu: http://www.ferrum.lt/f/str/249.

Ta pačia proga apskelbiu žmonijai apie neseniai startavusį mūsų profilį myspace sąvartyne: http://www.myspace.com/soundinjectedlt. Gaila, bet googlas jo kol kas neranda pagal paieškos žodį “sound injected”. Reiks kažką daryt, tik dar nesugalvojau.

Rodyk draugams

Sezonas atidarytas!

Nors oficialiai motociklininkų sezonas atidaromas pirmąjį gegužės savaitgalį, bet šiemet pirmuosius 70 km po Kauną ir jo apylinkes prasukau jau kovo 13 d. Vos prieš 2-3 dienas gatvės dar buvo padengtos sniegu, o šiandien sulaukėme +10 ir netgi kaitrios saulės. Tiesa, nuošalesnės gatvelėse ir kelių pakraščiuose dar daug kur riogso suledėjusio sniego krūvos.

Po žiemos pertraukos tenka vėl mokytis vairuoti, laviruoti tarp duobių ir saugotis automobilių vairuotojų, pamiršusių apie pasaulyje egzistuojančius motociklus, ir - įžūlumo viršūnė - dar pretenduojančius į pilnateisius eismo dalyvius.

Atsargiai.

Rodyk draugams

Deja… Sezonas uždarytas

Bobų vasara 2010

Po kelių “netikrų” sezono uždarymų, spalio 16 d. vis tik pastačiau motociklą į garažą žiemai. Mudviejų laukia keletas vis atidėliotų smulkių patvarkymo ir modifikavimo darbų. Nuo kovo mėnesio prasukta 8000 km. Visai neblogai.

Rudenėjantis dangus

Rodyk draugams

Atsižymėjimas

Dedu kryžiuką dienoraštyje. Baigiantis mano trečiajam motosezonui pagaliau pavyko ištrūkti iš LT ribų. Nors ir simboliškai - vos 300 km ratukui po Lenkiją. Tiksliau - Lenkijos tarpukariu okupuotas etnines Lietuvos žemes - Suvalkų ir Seinų kraštą.

Per pirmuosius du sezonus kelionei į užsienį motociklu nesiryžau dėl turimos technikos - 650cc variklio tūrio Suzuki LS650 tikrai neatrodė panašus į autobanų monstrą ar Alpių šturmuotoją. Be to, dar laukė šimtai kilometrų dar neišbandytų Tėvynės kelių ir šunkelių.

Šiemet įsigijus kur kas rimtesnį baiką - Honda VT1100 Shadow - ėmė suktis mintys ir apie tolimesnes keliones. Deja, joms nebuvo lemta išsipildyti dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Bet vieną vakarą žvilgtelėjęs į žemėlapį sumąsčiau, kad baigiantis vasarai bent jau iki Lenkijos palėkt reikėtų. Pasiūlau šią avantiūrą buvusiam klasiokui Gedui, kuris entuziastingai prisidėjo. Susitarėme susitikti Marijampolėje.

Laukdamas kompanijono pasivažinėju po Marijampolę. Naujasis miesto akcentas - paminklas "Tautai ir kalbai". aut. K. Balčiūnas.

Laukdamas kompaniono pasivažinėju po Marijampolę. Naujasis miesto akcentas - paminklas "Tautai ir kalbai". Aut. K. Balčiūnas

Maždaug už pusvalandžio mes jau kertame sieną. Jėėė, reikšmingas atsižymėjimas.

Maždaug už pusvalandžio mes jau kertame sieną ties Kalvarija. Jėėė, reikšmingas atsižymėjimas.

... dar kitu rakursu

... ir kitu rakursu. Fone - kiti du vokiečiai motociklistai, kuriuos tą dieną dar porą kartų susitikom.

Keli smagūs kilometrai vingiuotais ir kalvotais keliais - ir jau Suvalkuose. Išsiaiškinu, kad daug metų nematytas klasiokas verslo reikalais dažnai važinėja po šituos kraštus, tad pabūna mano gidu.

Keli smagūs kilometrai vingiuotais ir kalvotais keliais - ir jau Suvalkuose. Pigių prekių ieškančių lietuvių pamėgtas miestukas kažkuo primena Marijampolę. Išsiaiškinu, kad daug metų nematytas klasiokas verslo reikalais dažnai važinėja po šituos kraštus, tad pabūna mano gidu.

Pasisukioję suvalkų gatėvimis nusprendžiame nešvaistyti laiko parduotuvėms ar užeigoms ir sukam rankenas link Seinų. Kraštovaizdis ir kelias - niekuo nesiskiria nuo LT. Net ir vietovardžiai lietuviški, tik sulenkinti - Wigry, Želwy ir t.t.

Pasisukioję suvalkų gatėvimis nusprendžiame nešvaistyti laiko parduotuvėms ar užeigoms ir sukam rankenas link Seinų. Kraštovaizdis ir kelias - niekuo nesiskiria nuo LT. Net ir vietovardžiai lietuviški, tik sulenkinti - Wigry, Želwy ir t.t. Seinuose įsiamžiname prie vienuolyno. Čia studijavo daug lietuvių. Taip pat ir A. Baranauskas, kuriam pastatytas paminklas.

Seinuose, kuriuose, anot statistikos, trečdalis gyventojų yra lietuviai, taip ir nerandame patrauklios vietos pavalgymui

Seinuose, kuriuose, anot statistikos, trečdalis gyventojų yra lietuviai, taip ir nerandame patrauklios vietos pavalgymui, tad sukame toliau. Prie pat sienos su LT randame paskutinę vietą išleisti zlotams. Sėdint lauko kavinėje per valandą pro šalį pravažiavo gal koks 50 baikerių. Ar vyko kažkoks renginys, ar tiesiog tai populiarus maršutas - nesužinojom.

Kelios minutės - ir mes vėl Lietuvoje. Buvusioje muitinėje - nė gyvos dvasios. Man patinka Šengenas.

Kelios minutės - ir mes vėl Lietuvoje. Buvusiame pasienio kontrolės punkte - nė gyvos dvasios. Man patinka Šengenas.

Alio, mama! Tuoj grįšiu

"Alio, mama! Jau grįžau iš UŽSIENIO"

Grįžom per Dzūkiją, Metelių regionį parką, labai smagiais ir vaizdingais keliais. Kaunas pasitiko Hanzos dienų švente kitapus Nemumo.

Grįžom per Dzūkiją, Metelių regionį parką, labai smagiais ir vaizdingais keliais. Kaunas pasitiko Hanzos dienų švente kitapus Nemuno.

Koks apibendrinimas? Na, nieko blatno neįvyko. Liko keistas jausmas, kad pakliūt “už rubežiaus” per daug paprasta :) Norint pajusti kažkokį “užsienį” -  kur kitoks kraštovaizdis, gamta ir architektūra -  reikėtų nukeliauti daug daugiau km nuo namų. Belieka dairytis į žemėlapį ir  planuotis maršrutus kitiems metams.

Kitas dalykas, kurį eilinį kartą patiriu - keliauti dviem skirtingų tipų motociklams vargina. Kruizeris, jei tai ne 1,8 l kubatūros begemotas, daug lėčiau įsibėgėja ir “ima” posūkius nei strytai, britvos ar endurai. Tad važiuojant kartu tenka abiems pusėms daryti kompromisus. Vienam - gręžti maksimumą ir pavojingai aštriai guldyti motociklą posūkiuose, kitam - nuobodžiauti važiuojant puse galimybių. Taip buvo ir šį kartą. Kaip ten bebūtų, ačiū Gedui už kompaniją, dviese važiuoti buvo smagiau.

Rodyk draugams

Apie “Kilkim Žaibu” 2010

Sunku patikėti, kad nuo paskutiniojo Ossastorium koncerto (Liepojoje, 2008 m. lapkritį) jau prabėgo daugiau negu pusantrų metų. Dar keisčiau, kad po šios ilgos „mEnopauzės” į sceną sugrįžome būtent pagan/ folk/ black metal festivalyje „Kilkim Žaibu”, į kurio formatą niekaip neįsipaišome. Na, KŽ yra tekę groti 2005 metais, tačiau tuomet renginio koncepcija dar nebuvo taip stipriai orientuota į juodmetalį ir pagonybę, kaip atsitiko vėlesniuose festivaliuose.

Tiesa, pagal geriausias marketingo tradicijas buvome užsibrėžę išvis nekoncertuoti, kol neišleisime naujo disko. Bet neplanuotai ilgai užsitęsus albumo įrašams, pamąstėme, kad nieko neprarasime, jei priminsime apie savo egzistavimą gyvu pasirodymu viename iš didžiausių Lietuvos open - air metalo festų.

O priminti jau buvo pats laikas, nes per pastaruosius metus apie Ossastorium koncertinę pertrauką teko išgirsti absurdiškiausių gandų. Nuo nekalto tvirtinimo, kad „Ossastorium iširo” iki užtikrinto įrodinėjimo, jog „Ossastorium nekoncertuoja, nes jų niekur nebekviečia - nebeįdomūs” arba „girdėjau, kad Kingas pas jus būgnais groja”. Ir panašiai. Tingi žmonės prieš skleisdami pletkus užmesti akį į oficialų mūsų grupės tinklapį, kuriame dalinamės visomis naujienomis. Na, beveik visomis.

Vienas dalykas, apie kurį niekur neskelbėme, kad bosistas Justinas praėjusį rudenį išvyko studijuoti į Didžiąją Britaniją, tad mums neliko nieko kita, kaip į Ossastorium penkiastyginko pareigas pakviesti jau mums kartą padėjusį žmogų - orkestrą Giedrių, aka Napalmą. Į jo studiją iš mano rūsio persikėlė ir Ossastorium repeticijos. Visai netoli - į gretimą gatvę (čia nuraminu tuos, kuriems labai svarbu Aukštųjų Šančių undergroundo legendos puoselėjimas).

Kandagi KŽ ruošėmės atlikti porą visiškai naujų kūrinių „Duel” ir „Arcanum”, tad šįkart studijoje praleidome ne vieną valandą šlifuojant jų partijas. Galiausiai buvo pasiektas daugmaž patenkinamas rezultatas.

Nors į KŽ ketinau vykti motociklu, tačiau paaiškėjus, jog turėsime grįžti po koncerto į Kauną, teko šio plano atsisakyti ir vykti automobiliu, kartu vežantis Napalmą ir dėl kompanijos prisijungusį Sound Injected vokalistą Mindaugą. Napalmas, kuriam nuolat tenka „privilegija” būti Sound Injected autobusiuko vairuotoju, šįkart džiaugėsi galįs atsipalaiduoti ir išpliurinti vieną kitą alaus cisterną.

Koncertinių judesių repetavimas

Koncertinių judesių repetavimas

Varnius pasiekėme jau ant scenos grojant vilniečiams bliakeriams - avangardistams „Inquisitor”. Man asmeniškai šiuo metu tai viena įdomiausių LT metalo grupių, tad labai gaila, kad girdėjome juos labai fragmentiškai. Pati Lūksto ežero pakrantė sukėlė daug malonių prisiminimų, kadangi čia, būdamas septyniolikos, tuometinėse 2001 metų „Bliuzo naktyse” sudalyvavau pirmajame savo gyvenime open - air festivalyje.

Bet nostalgijai daug laiko nebuvo, nes netrukus teko ropštis į sceną, kuri nustebino savo dydžiu, solidžia garso ir apšvietimo kokybe. Taip pat geru žodžiu turiu paminėti KŽ organizatoriams talkinusius savanorius, kurie net neprašyti pasisiūlė pakabinti mūsų didįjį tentą su Ossastorium logotipu, ir šiaip daugelyje situacijų padėjo muzikantams.

Visą dieną tvyrojęs karštis reiškė viena - bus audra. Tam morališkai ruošėmės, bet vis tik tikėjomės, kad tai įvyks ne per mūsų pasirodymą. Tačiau tik pradėjus dėliotis daiktus scenoje pastebėjome, kad pradėjo lynoti.

Po kelių pirmųjų akordų lietus prapliupo kaip reikiant, o publika ėmė skanduoti „Audra” (to gabalo jau kelis metus nebegrojame).

Berods, pradėjus groti „Into a Maelstrom” pamačiau nuo ežero pusės dangumi atplaukiantį nenusakomo juodumo audros debesį. Akimirksniu sutemo ir prasidėjo štormas. Ėmė pilti kaip iš kibiro, žaibuoti, o vėjo šuorai nešė vandens purslus net ant mūsų, stovinčių po stogu.

Tačiau atrodė, kad šitas gamtos spektaklis tik įaudrino publiką, kuri nė nemanė bėgti slėptis į palapines. Tai buvo kažkas įspūdingo.

45 minutės scenoje pralėkė nepastebimai. Pertraukose tarp kūrinių norėjosi dėkoti Ossastorium fanams už ištvermę ir palaikymą, bet tiesiog neradau tam tinkamų žodžių, tik „jėga” ir „ačiū”.

Jėga. Ačiū.

Pasibaigus mūsų koncertui teko paskubomis krautis sušlapusius instrumentus bei aparatūrą mašiną viliantis, kad juos išdžiovinus viskas vėl veiks.

O tada buvo galima šiek tiek atsipūsti…

… ir su seniai matytais draugais išlenkti po bokalą.

Gaila, bet dar po gero pusvalandžio teko palikti “KIlkim Žaibu” festivalį su ten tebegriaudėjančiu griaustiniu ir Nahash’ais. Nors buvo planų kitą rytą sugrįžti atgal su motociklais, bet… kažkaip išėjo, kad atsidūriau “Bike show millenium”.

Na,  apie tą renginį galima būtų atskirą istoriją parašyti, bet gal kitą kartą.

Daugiau foto.

Rodyk draugams

←senesni