Nors į bažnyčią nevaikštau, bet palyginimas išties genialus.

Rodyk draugams

Aišku, toks simboliškas pralėkimas yra tarsi kramtomoji guma Aušvico lagerio kaliniui - tik sužadino apetitą. Tikrojo motosezono atidarymo dar teks palūkėti.

Rodyk draugams

Markė, modelis: SUZUKI LS650 “SAVAGE” (Europietiškas variantas)
Pagaminimo metai: 1994;
Variklis: 1 cilindro, 652 cc;
Galia: 23 kw;
Rida: 38775 km;
Greičių dėžė: 5 pavarų;
Pavara: diržas;
DĖMESIO - Svoris: tik 170 kg;
Aušinimas: oras;
Spalva: matinė juoda, su pagražinimais (a la aerografija);
Kuro sąnaudos nuo 3,5 iki 4 ltr /100 km.
Kaina: 3999 lt (jei mokate derėtis - prašom:).

Tiuningas ir papildomi aksesuarai: platus “draginis” vairas, paaukštintas ant HD raizerių, vairo rankenėlės, gražaus dizaino veidrodėliai, chopper stiliaus kryžiaus formos galinis žibintas, odiniai šoniniai krepšiai (saddlebags), priekinis odinis krepšys (”penalas”). Yra ir tiuninginis duslintuvas, kurį taip pat pridėsiu, jei bus pageidavimas. Aš užsidėjau originalų, nes man truputį per garsus ;)
Šį sezoną sureguliuoti vožtuvai, pakeisti priekinių šakių riebokšliai ir tepalas, stabdžių kaladėlės ir stabdžių skystis. Susidūrusiems su Savage tipinėmis bėdomis, nuraminu - buvo papildomai modifikuotas variklio grandinės įtempėjas (prailginta eiga, kad neiššoktų iš cilindriuko), įdėta modifikuota neiššokanti plug-cap detalė (na, toks guminis kamštis).

Visumoje motociklas techniškai tvarkingas. Per du sezonus neturėjau jokių rimtesnių techninių gedimų. Tiesa, buvau netyčia paguldęs ant šono, važiuodamas pirma pavara, tai vienas pakojis yra truputį palenktas (matoma nuotraukoje). Galima nesunkiai ištiesinti arba pasikeisti, tik niekaip neprisiruošiau, nes netrukdė. TA iki 2010 gegužės pabaigos.

Idealus motociklas pradedančiajam (nereikia stažo, galima vairuot nuo 18 m. iškart gavus teises), merginai, žemesnio ūgio žmogui arba tiesiog norinčiam lengvo, manevringo, ekonomiško ir paprasto motociklo, turinčio klasikinį čioperio dizainą. Suzuki Savage yra unikalus tuo, jog yra vienintelis vieno cilindro kruizeris (be to - pats lengviausias savo klasėje) todėl šis motociklas turi daugybę fanų ir fanklubų visame pasaulyje. Vienas tokių klubų yra ir Lietuvoje.

Parduodu šį motociklą todėl, kad įsigijau kitą. Mielai pasilikčiau šitą kaip susisiekimo priemonę mieste, bet tiesiog trūksta vietos garaže.

Rodyk draugams

Mano atostogų pradžia sutapo su MC Vorai Vilkaviškio padalinio (angl. chapter)  klubhauzo atidarymo proga surengta švente. Nemokamas įėjimas ir žadamas bokalas alaus bei koncertas - kodėl gi nenulėkus pasiganyti.

Orų prognozė, kaip jau įprasta, žadėjo lietų, bet primečiau, kad per 70 km batai bei rūbai turėtų atlaikyti neperšlapę. Besiruošdamas apskambinau keletą draugų ir pasiūliau važiuoti kartu.  Cryptikas atsiliepė jau netoli Vilkaviškio - pasirodo, kad išlėkęs kartu su Griausmadariais ir keliais Viesulų atstovais. Taurėncas sms’u raportavo apie savo dislokacijos vietą kažkokiam Suvalkijos bažnytkaimyje ir įspėjo apie ten siaučiantį, jo žodžiais, “štormą”.

Nu ir velniop, varau vienas. Bus dar smagiau.

Pirmieji kilometrai per lietų Kaune nuteikia visai optimistiškai. Lietus nelabai stiprus, Šiaurėje matyti properšos debesyse. Tiesa, įsukdamas į šią Aleksoto degalinę vos “nepadedu batono” - prieš kelionę padariau kiek per jautrius galinius stabdžius, tad vos prilietęs pedalą koja pajutau kaip motociklo galą akimirksniu užmetė. Su šlapiu asfaltu juokauti nevalia. Laimei, maniškis “Savažas” lengvutis (vos 170 kg), tad tokiais atvejais jį suvaldyti lengviau nei tuos sunkiasvorius “begemotus”.

Nusprendžiau važiuoti ne nuobodžia Via Baltika, bet pasukau senuoju keliu į Marijampolę per virtinę visokių kaimukų ir miesteliūkščių. Taip lėčiau, bet per lietų lėkti vis vien jokios prasmės. Taip visiškai neskubant, laikant apie 70-80 km/h, ir ridenausi po ne itin išvaizdžias Suvalkijos lygumas. Nei vyšnios žydėjo, nei berniokai švilpavo.

Lietus aprimo tik netoli Marijėėėmpolės. Pasukau aplinkkeliu link Vilkaviškio ir, naudodamasis pagerėjusiomis gamtinėmis sąlygomis, atlaužiau rankeną iki 100 km/h.

Prieš pat Vilkaviškį pastebiu nuorodą į Serdokus ir suku ieškoti Vorų klubhauzo. Nematyti jokių nuorodų nei motociklų sambūrio, bet šalikelėje stovintys berniūkščiai saliutuoja baikeriškai pakeldami rankas - vadinasi, kryptis pasirinkta teisinga.

Galiausiai suradęs klubhauzą suvokiu, jog tai bus bene egzotiškiausia iki šiol mano aplankyta baikerių renginio vieta. Pro vartus įvažiuoju į sunkiai įveikiamu purvynu virtusių buvusių fermų teritoriją. Lauke išrikiuoti koks šimtas motociklų, aplink aidi vien suvalkietiška tarmė, nejučia priversdama nusišypsoti. Ties įėjimu pasitinka  raudonas kilimas. Tiesa, negailestingai sutryptas purvu ir kiaurai permirkęs.

Vos užėjęs vidun sutikau nemažai pažįstamų kauniečių. Griausmadarių, Viesulų ir kitokių stichinių nelaimių. Ė, nepykit - juokauju :) Pasipila pliurpalai ir neišsemiami kelionių nuotykių talmudai. Viduje ant “sofkutės” sutūpę nebyliai rymojo etatiniai mano rašinių herojai Cryptikas su Monika, tradiciškai - permirkusiais rūbais.

Žadėtojo nemokamo alaus bokalo negavau, tad teko pakrapštyti nuosavų kišenių turinį. Begurkšnojant alų ir laukiant koncerto (rungčių stebėti ar jose dalyvauti nebuvo jokio noro, kadangi lietus vėl įsismarkavo) šnekučiavomės su Laurynu iš Thundertale apie įrašus, koncertus ir kitas panašias neišvengiamas temas susitikus dviems muzikantams.

Pirmiesiems tąvakar grojusiems Ashtrey nelabai pasisekė - lietus vis dar pliaupė, tad prie scenos šoko vos pora gerokai įliuobusių entuziazistų. O ir garsas nelabai džiugino.

Atvirai pasakius - pats vakaras nebuvo labai jau entertaining. Aišku, viskas dėl oro. Atvažiavusieji iš toliau žliugsėjo šlapiais batais po klubhauzą be jokio džiugesio veiduose. Daugelio tą vakarą dar laukė kelionė namo, tad visi su nerimu žvalgėsi į dangų.

Su Thundertale koncerto pradžia lietus pagaliau baigėsi. Kiemelis priešais sceną kaip mat užsipildė odiniais pilvūzais, linguojančiais į ritmą ir rėkiančiais atmintinai išmoktų dainų žodžius.

Po koncerto kauniečiai vieningai nutarėme lėkti namo. Šiek tiek užtrukome dėl Mindaugo. Jo Harlas niekaip nenorėjo užsivesti. Priežastis banali - tereikėjo geriau priveržti akumuliatoriaus “klėmus”. Besikrapštant spėjo galutinai sutemti.

Grįžtant nebelijo, tačiau asfaltas buvo drėgnas ir iš po priekyje važiuojančiųjų ratų vanduo tiško fontanais.  Negana to, užrasojo šalmo stikliukas - nepaisant mano pastangų jį nusivalyti, visą kelią iki Kauno mačiau tik priekyje važiavusiųjų gabaritines šviesas. Turint omenyje, kad nuolat laikėm apie 100 km/h greitį, nebuvo itin jauku. Bet viskas baigėsi be nuotykių.

Pabaigai belieka pasveikinti Vorus su sėkminga klubo plėtra bei didėjančia klubhauzų geografija, ir padėkoti už priėmimą. Jums ir sau - palinkėsiu mažiau lietaus.

Dar kelios foto.

Rodyk draugams

Šįkart šturmavome bike show “Kylantis griausmas” prie Raseinių įsikūrusioje kaimo turizmo (?) sodyboje “Karpynė”. Tai tradicinis renginys, organizuojamas klubo “Twins forever MC”. 2006 metais jau teko čia sudalyvauti kaip atlikėjui su grupe “Intro”, kurioje tuo metu trumpai grojau. Taigi, žinojau ko laukti ir tikėtis. Pamenu, kaip teko dalintis namuku, tarnavusiu už “beksteidžą”, kartu su renginio vedančiaisiais Algiu Greitai, Rimu Šapausku ir striptizo šokėjomis, kurios persirenginėjo per daug mūsų nesivaržydamos.  Draugams esu ne kartą pasakojęs istoriją, kaip “Intro” vokalistas Mindė vos nesusimušė su A. Greitai, kilus užstalės ginčui dėl… nacistinių šūkių, kuriuos kai kas mėgsta rimtu veidu parėkauti :) Bet tai jau kita istorija.

Taigi, tegul kalba vaizdai:

Tradicinė starto vieta - Neste degalinėje. Tradiciniai ir kompanionai.

Kristina dar šypsosi - per pirmus 30 km jos “taburetė” kol kas nespėjo kaip reikiant atkratyti kepenų. Ji dar dar nežinojo, koks “lygus” kelias jos laukia atkarpoje nuo Skirsnemunės iki Raseinių.

O štai Monika jau žvelgia į Cryptiko motociklą su giliu liūdesiu veide ir drėgnu užpakaliu džinsuose. Nepagalvokit nieko blogo, tiesiog per mūsų praėjusią kelionę iš Joniškio sėdynės taip “įsiimpregnavo” lietaus vandeniu, kad neišdžiūvo per visą savaitę. Gerai paspaudus iš maniškio moto sėdynės per siūles taip pat kilo burbulai, bet kadangi dėvėjau odines kelnes, tai nieko nejaučiau.

Vienintelis sustojimas kelionėje į priekį buvo degalinėje prieš Vilkiją. Likusius 80 km iki Raseinių smagiai “gręžėm” be atvangos.

Kelias Raudondvaris - Jurbarkas, be abejonės, yra vienas įspūdingiausių Lietuvoje turistinių maršrutų. Kairėje - Nemunas, dešinėje - aukšti šlaitai ir visa virtinė Panemunių piliakalnių bei pilių. Man, važiuojančiam kolonos gale, kelis kartus buvo kilusi pagunda išsitraukti mobiliaką ir viena ranka pamėginti nufotografuoti savo bendražygius vaizdingo kraštovaizdžio fone. Bet tokiai akrobatikai kažkaip nepasiryžau, tad teliko įsivaizduojamus “kadrus” fiksuoti atmintyje.

Raseinius pasiekėm renginiui jau gerokai įsisiūbavus. Gaila, bet dvi atraktyviausias baikerių rungtis - “Sex plovyklą” ir plaukimą tvenkiniu sėdint motociklo “liulkoje” pražiopsojome.

Nors Karpynės pastatų iš vidaus ir neteko patyrinėti, bet lauko teritorija palieka žiauriai gerą įspūdį. Didžiulės erdvės, pievos, tvenkiniai, mediniai namukai, sūpynės, stoginės ir taip toliau. Nors man visa šiuolaikiška pseudokaimiška architektūra suka vidurius, tačiau “Karpynėje” nemačiau jokio nervinančio kičo ir beskonybės.

Pagalvojau, jog būtų puiku, jog į čia kitąmet persikeltų festivalis “Kilkim Žaibu”. Reikia tik neužmiršti parašyti organizatoriui Mamuškai…

O čia prie Kristinos priėjo koks tai terminatorius. Ai, juk tai aš.

Viena iš nepavykusių rungčių. Reikėjo pagauti į baiseiną įmestą karpį, kurio tokiu vėsiu oru gaudyti nepasiryžo joks blaiviai mąstantis žmogus. Laimei, atsirado vienas, mąstantis neblaiviai.  Tačiau ir jam šios rungties nuo fiasko išgelbėti nepavyko, kadangi gelbėti prisireikė jį patį. Pamelos Anderson nebuvo, tad už pakarpos nelaimėlį laukan išvilko apsauga.

Kita rungtis - “Slydimas pilvu į tolį”.

Kadras iš Manowar klipo?

Koncertavo Andrius Mamontovas… ,

… , šoko Kristina Balčiūnaitė.

Taip pat dar koncertavo “Išjunk Šviesą” (velniop tas jų pigias čiastuškes!) ir jau minėtieji “Intro”, kuriems teko groti paskutiniams.  Vargšai atgrojo daugiau nei dviejų valandų trukmės “taimą”, kol suprato, kad jų nuo scenos niekas nesiruošia nuprašyti - galima groti nors iki ryto.  Pagaliau apie 2.30 ryto, dangaus pakraščiams jau ėmus šviesėti, sutrenkiamas paskutinis AC/DC akordas, o suzombėję paskutiniai šokėjai net nebedrįsta prašyt biso. Būgnininkas Kinza vos nulipa scenos laipteliais žemyn ir iš nuovargio susmunka ant žolės - “nejaučiu nei rankų, nei kojų…”.  Čia man iškart galvoje šmėkšteli kalambūras apie tą ežiuką iš anekdoto.

Dar kurį laiką pasiplepam su muzikantais, atsisveikinam ir slenkam ieškoti saviškės palapinės.

Labas rytas, kaimynai.

Mieguistas žvilgsnis į Kauno pusę. Kryptį rodo ant peties prisiūtas Kauno herbas.

Vos nepamiršau - mus remia Jacobs ir Lukoil.

Bepusryčiaujat į degalinę įsuko Suzuki Savage klubo delegacija, prie kurios prisijungėme ir mudu su Kristina. Bet po kelių kilometrų atsisveikinom dėl truputį per lėto jų tempo, kadangi namo vertė skubėti reikalai.

Į Kauną grįžome pačiu nuobodžiausiu pasaulyje greitkeliu  “Klaipėda - Kaunas”, bet tie 80 km pralėkė nepastebimai. Nugara atsirėmiau į ant galinės sėdynės pritaisytą bagažą ir atsilošiau kaip fotelyje. 100 km/h, oras maloniai šiltas, šviečianti saulė. Taip be nuovargio  galima “kruizinti” nors ir visą dieną. Prisiminus, kokiomis sąlygomis šiuo keliu teko grįžinėti vos prieš savaitę…

Rytinis sekmadienio Kaunas pasitinka tikrai ne didmiesčiui būdinga ramybe ir tyla. Stovėdamas prie Kristinos garažo per bromą stebiu Laisvės alėjos fragmentą. Per kelias minutes nepraeina nė vienas žmogus.

Yeah. Pagaliau vasara.

Daugiau foto.

Rodyk draugams

Nors pagal orų prognozę, būtini atributai išvykai į gamtą turėjo būti akvalangas ir ląstai, tačiau spjoviau į žadamą lietų ir nusprendžiau, kad arba važiuoju motociklu arba išvis niekur nevažiuoju.

Taigi penktadienio rytą stveriu telefoną ir išrėkiu iš miegų pakeltam Cryptikui į ausį: “Varau kartu!”. Gaila, bet iš planuotų 4 ekipažų lieka 2.  Taurėncas gali ištrūkti tik vakare, o Jėzus prisijungs tik 6dienį.

14. 00 mes jau pilamės kurą degalinėje. Paskaičiuoju, kad maniškio Savage’o bako (12 ltr) kaip tik turėtų užtekti iki Joniškio. Cryptikas ramus - pernai jo HD Sportsteris vykstant į “žaibus” suvalgė tik 3 ltr/ 100 km.

Pirmąjį šimtą kilometrų prasukam nepastebimai. Gabalas greitkelio, paskui smagus plentas per Josvainius, Kėdainius, Dotnuvą, dar kelis mažus miestukus.  Laikom greitį apie 90 km/h. Prieš pat kelionę maniškiam Suzukiui sureguliuoti vožtuvai, tad smagu jausti pagerėjusią motociklo “sveikatą”.

Dar nespėja kaip reikiant pavargti nugara, nei nutirpti kitos tam tikros kūno dalys, bet Cryptikas rodo ženklą, kad stojam į aikštelę trumpam atokvėpiui.

Baisogala, Šeduva, Radviliškis - vis kažkaip stebuklingai pavyksta išvengti lietaus, nors juodi sunkūs debesys supa dangų. Oras pats tas važiavimui, ne per karšta ir ne per vėsu.

Kažkur prie Šiaulių sustojom apsipirkti maisto ir gėrimų. Kam tai daryti Kaune ir temptis svorį visą kelią, jei Maximos yra visur? :)

Pro “Plūgo brolių” vartus ir Vorų apsaugą mūsų motociklai praleidžiami nepatikrinti. Gal dėl to, kad apyrankes dalina mūsų bendra pažįstama Afternus?

“Bardačioke” prasivežu stambią šaltųjų ginklų kontrabandą - turistinį peilį, šauktą ir šakutę. Ech, o apie alkoholį kažkaip nepagalvojau.

“Plūgo brolių” aikštelė iki vakaro po truputį pildėsi motociklais. Aukšta festivalio kaina (100 lt), nenuspėjami orai, kelių renginių konkurencija tą pačią dieną nulėmė tai, kad baikerių į “Kilkim žaibu” atvažiavo gana nedaug.

Nors atvykome gana anksti, dėl vietos palapinei teko pakovoti. Kadangi dalį mano ekipiruotės atgabeno bičiuliai Vaidas su Laura automobiliu tik vakare,  teko saviškei palapinei vietą “rezervuotis” štai tokiu būdu.

Šiemet jubiliejiniai “Žaibai” pasitiko išties kokybišku garsu ir šviesomis, didele scena ir naujai įrengtu amfiteatru žiūrovams.

Tokie festai smagūs tuo, jog čia visada susitiksi senų pažįstamų….

… paskui dar …

… ir dar. Antanas, Agnė, Dainius, Monika ir dešinėje -  mus “pavijęs” Taurėncas.

Pirmąjį vakarą ypatingai didelio įspūdžio nepaliko jokia grupė, bet headlainerių Root pasirodymą stebėjau beveik visą.

Užteko vienintelio “Plūgo brolių” alaus bokalo, kad ryte atrodyčiau va taip. Visi kiti išgerti “Švyturio” bokalai įtakos tam, aišku, tikrai neturėjo :)

Dar tą dieną sveikinome bičiulį Antaną su gimtadieniu…

Kartu tai ir proga krūvon susirinkti seniesiems “Giljotinos” klubo nariams. Antanui, nuo rudens pradėsiančiam dirbti tikybos mokytoju, nuo klubo padovanojome knygą juokingu pavadinimu “Nacionalsatanistas”. Su intencija, kad šviestų būsimuosius mokinius.

To vakaro programos vinis - Amon Amarth pasirodymas. Švedukai kalė tiesiai, kietai ir į klyną. Labai gerai, net pinigų negaila. Tiesa, prisiminiau, kaip aš jų pasirodymą prieš trejetą metų pramiegojau Slovėnijoje, Metalcampe. Šįkart “rezultatą išlygino” Vabalas, pramiegojęs koncertą ir paskui pykęs, kad nepažadinome :)

Sekmadienio rytas pasitiko su išbandymais. Per visą naktį pliaupęs lietus nė nesiruošė liautis. Po kempingą kaip zombiai slampinėjo kiaurai šlapi metalgalviai. Savo šlapią palapinę ir miegmaišį įdaviau automobilizuotiems draugams. Na o Taurėncas savosios net nemėgino pakuotis - įspyrė ir paliko ateities kartoms.

Balnokim, broliai, žirgus. Visą parą prastovėję lietuje motociklai užsivedė be problemų, tik didelio entuziazmo pačių motociklistų veiduose nebuvo daug, pagalvojus apie laukiančią 200 km kelionę tokiomis sąlygomis.

Atkarpa iki Šiaulių neprailgo, tik baisiai nervino visiškai užrasojęs šalmo stiklas, per kurį nieko nemačiau. Dar prasčiau “sekėsi” Cryptikui su atviru šalmu ir oldskūliniais akiniais, dėl ko negalėjo važiuoti greičiau 70 km/h. Neapsikentęs tokio tempo, Taurėncas užmynė gazą ir nulėkė į priekį. Tai tiek jį ir tematėm, mat prieš Šiaulius jis nusuko link Radviliškio, o mes posūkį pražiopsojom, todėl paskui nusprendėm važiuoti per Kelmę ir Kryžkalnį.

Degalinėje Kryžkalnyje išgėrėm kavos ir atšilom, aš pasipildžiau kuro. Jau buvo nuvažiuota 100 km, o lietus nė kiek nesilpnėjo. Maniškė lietaus apranga atlaikė visai neblogai, buvo drėgna tik batuose. Bet jaučiau, kad dar likę 100 km iki Kauno bus žiauriai sunkūs.  Monika taip drebėjo nuo šalčio, kad kažkokie bernai net pasiūlė važiuoti jai jų mašina. Aišku, ji didvyriškai atsisakė.

Greitkelyje laikėm greitį truputį virš 100 km/h. Per aprasojusį stikliuką mačiau tik priekyje važiuojančių mašinų gabaritus, o visu kūnu jaučiau per visur besismelkiančią drėgmę ir šaltį. Galop vienintelė sausa vieta liko nugara, o batuose vandens pritekėjo iki pat čiurnų - kad ir kaip visi girtų daniškus kerzus už sandarumą, bet net ir jie prieš 200 km trukmės kelionę lietumi liko beginkliai.

Ta kelionės atkarpa iki namų buvo savotiškai įdomi. Žinai, kad už kokios valandos tai baigsis, bet tuos kilometrus reikia kažkaip ištvert, nes rinktis neturi iš ko. Kažkaip “atsijungi”, ima lankyti filosofinės mintys, pradedi sau kelti egzistencinius klausimus. Tikra skaistykla, bliamba.

Taigi, sakykit ką norit - motociklas nėra joks hedonistinis žaisliukas, supuvusios visuomenės ar tuštybės simbolis. Tai kuo gryniausias dvasingumo išteklius ir išganytojas paklydusioms tingių miesčionių sieloms! :)

Amen ir gero kelio.

P.S. Daugiau foto.

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Pasakoti apie šį koncertą iš esmės būtų pasakoti apie
kelionę. Todėl, kad kelionė alkobusu iš Kauno į Liepoją, ko gero, buvo
įsimintiniausia šio beprotiško savaitgalio dalis. Antras dalykas, kurį
pastebėjau, kad gerokai senstelėjom. Kol kitų grupių nariai zujo su buteliais
rankose po autobusą, klykavo dainuškas ir kėlė bardakus, Ossastorium ekipažas
tingiai drybsojo krėsluose ir abejingai stebėjo šį alkoholinį rokenrolo cirką.
„Imkit pavyzdį iš metalistų“ – pusiau juokais pusiau rimtai kelis kartus pakartojo
„turo“ organizatorius Aleksas, nebesuvaldydamas siautulio autobuse.

Išties, kelionėje nebuvo itin kuo užsiimti. Vos išvažiavus
iš Kauno sutemo ir nieko nebeįžiūrėdamas pro langą ėmiau mąstyti apie artėjantį
koncertą.

Pirmą kartą nuo 2001 metų Ossastorium gimtadienį turėjo
pasitikti scenoje. Ir pirmą kartą buvo aišku, kad joje nebus Justino, turėjusio
išvykti į Londoną. Taigi bosines partijas teko patikėti ne kam kitam, o geram
bičiuliui Napalmui, su kuriuo pastaraisiais metais kartu muzikuojame įvairiuose
projektuose ir visakaip bendradarbiaujam – nuo įrašų darymo iki „bonkos
perlaužimo“.  Vakarais po darbų ateidavau
į kaimynystėje esančią Sound Injected studiją ir per tris savaites dviese
„atkalėme“ visą programą. Tada  - pora
repeticijų pilna sudėtimi, ir pirmyn į brolišką Latviją.

Liepoją pasiekėme apie 20.00, buvo visiškai tamsu. Nuklydome
į rajoną, kuris priminė Žemųjų Šančių ar Slabodkės lūšnynus. Man, niekada
nebuvusiam šiame mieste, apskurę mediniai namai ir siauros gatvelės darė
kažkokį slogų įspūdį. Kas kelintas toks namukas buvo paženklintas užrašu
„Pardod“. Daugelio pastatų languose – tamsa. Žmonių beveik nematyti. Tik kažkur
senyvas žmogelis pylėsi vandenį kibiran gatvėje iš hidranto. Pro šalį praėjo
susikūprinęs negras su kapišonu, piktai dėbtelėjęs į mus. Tūso nuotaikos
autobuse išsisklaidė.  

Galiausiai radus koncerto vietą, visų nuotaikos pagerėjo.
Fontaine palace pasirodė besąs jaukus ir stilingas išskirtinai roko muzikai
dedikuotas klubas, įkurtas restauruotame XIX amžiaus statybos name uosto kanalo
pakrantėje. Iškart kilo aliuzija į „Senąją prieplauką“ Klaipėdoje. Mjo, vis tik
mastelis čia kitas. Tiek klubo interjeras, tiek personalo išvaizda neleido
suabejoti, kokia muzika čia karaliauja.

Na, nebūčiau aš lietuvis, jei neiškelčiau pavydo scenos.
Pavydžiu latviams ne to iščiustyto klubo (tokį ne taip jau ir sunku padaryti
Lietuvoje), bet to, kad jų šalyje egzistuoja toks reiškinys kaip roko kultūra.
Pas mus toks baras bankrutuotų po pusės metų.

Kitas mums sunkiai suprantamas niuansas tai, jog klubas
atsidaro 23.00 valandą ir veikia iki ryto. Matyt latviai sąvoką „naktinis
gyvenimas“ supranta tiesiogiai. Ištraukus burtus ir paaiškėjus, kad Ossastorium
teks būti vakaro headlaineriais, t.y. į sceną išeiti 03.00 ryto, per daug
nusiminėme gal ir be reikalo. Mūsų koncerto klausėsi panašaus dydžio publika
kaip ir kitų grupių.

Kitas dalykas – patys buvome nuvargę kaip šunys ir grojimas
didelio malonumo nebeteikė. Iškalbinga buvo ir garsisto veido išraiška, kuri
nebyliai sakė: „ar galit kuo greičiau baigti sound check‘ą, sugroti programą ir
nešdintis nuo scenos, nes noriu miego?“. 
Būtent tai ir padarėm.

Kita vertus, labai keista, kad nepaisant nuovargio koncertą
sugrojome labai tiksliai. Galingiausiai nuskambėjo Into Maelstrom ir Aeons of
Chaos. Napalmas kartu su mumis taip pat atidavė paskutines jėgas ir „dėjo
headbango“. Klubo scena buvo gana plati, taigi vietos judesiui buvo nemažai.

Dar kelios akimirkos ir savo darbą tą, hm, rytą  baigiame. Keletas atkakliausių naujai iškeptų
Ossastorium fanų nenori mūsų paleisti skanduodami „Vel vienu“ (lat. dar vieną).
Padėkojame, pauspaudžiame rankas latviešų braliams ir sesėms, kurios paskui dar
išsireikalauja ir grupiškai… 
nusifotografuoti.

Paldies, lūdzu, uz redzešanos, es milu Latviju. Važiuojam
namo, rytoj roko žvaigždėms reiks eiti į darbą, vaidinti šeimos vyrus, avėti
šlepetėmis, parnešti namo pinigų.

 P.S. kelionė atgal buvo sadistiškai ilga. Nuotraukoj - Napalmo pakaušis ir mano fizionomija ekrane.

Faktai:

51 Ossastorium koncertas;

2 Latvijoje;

1 Liepojoje.

Atlikti kūriniai:

1. Awakening

2. Šiaurės Kryptim

3. Into a Maelstrom

4. INFERI

5. Aeons of Chaos

6. Užtemimas

Kitos grupės:

1. Kang

2. Xess

3. CAP

4. Oil Busters

Rodyk draugams

Neseniai pirmą kartą lietuvių kalba išleisti vieno iš Hell's Angels įkūrėjo ir kultinės Amerikos figūros memuarai, parašyti lengvu Keruako ir Selindžerio stiliumi, perskaitomi per porą vakarų. Šitas 70 metų (!) diedas pasakoja istoriją, kaip paprastų muštis ir važinėtis motociklais mėgstančių paauglių “šaika” nuo 1948 metų Hell's Angels įkūrimo tapo viena didžiausių pasaulyje organizacijų.

Hell's Angels yra neatsiejama 60-70'ųjų JAV kontrkultūrinės revoliucijos dalis, savotiška jos “evil-side”. Man visuomet paradoksaliai atrodė, jog hipių “gėlių ir taikos” epochoje tarpo visiškai ideologiškai priešinga baikerių subkultūra. Nors abi pusės perėmė ar dalinosi viena kitos atributais (pvz, ilgi plaukai, barzdos, džinsai, odiniai rūbai, roko muzika etc.), nieko keisto, kad kartais šios dvi stovyklos susikirsdavo.

Istoriškai reikšmingiausias Hell's Angels ir hipių konfliktas įvyko 1969 m. open-air roko festivalyje Altamonte. Tuomet “angelai” buvo pasamdyti būti apsauginiais, nuo publikos scena atskirta tiesiog motociklų eilėmis. Narkašinosi ir prisiliuobė ne tik publika, bet ir “apsauginiai”, kurie sužvėrėję ėmė dubasinti neįtikusius žiūrovus biliardo lazdomis. Vakare įtampa pasiekė apogėjų, kai vienas juodasis išsitraukė ****oletą ir veržėsi prie scenos. Baikeriai jį “sustabdė” daugybiniais peilių dūriais.

Sutikite, kad mūsų nusiskundimai dėl šiurkštaus “Vorų” elgesio per metalo koncertus šiame kontekste skamba kaip nekalti žaidimai. Apie Altamontą yra nemažai medžiagos (taip pat ir vaizdinės) internete, taigi panorėjus galima apie tai apsišviesti plačiau. Galiu tik paminėti, jog Bargerio versija apie tai, kas iš tikrųjų nutiko, nebūtinai yra teisinga.   

Galbūt Sonny Bargerį galima būtų pavadinti TOS kartos Vargu Vikernesu. Suskaičiavau, kad jis buvo suimtas mažiausiai 22 kartus. Išties, stebėtina, kaip tokie “blogiukai” turi tokią ryškią charizmą ir populiarumą(prisiminkime Al Capone arba Uspaskichą). Laikraščiai mirgėjo nuo naujų kaltinimų “angelams”, o visuomenė pirko marškinėlius su Sonnio atvaizdu ir veržėsi į filmus apie baikerius.

Beje, filmuose “Hell's Angels on Wheels” (1967) ir “Hell's Angels '69″ vaidino ir tikrieji Ouklando “helseindželai” su S. Bargeriu priešakyje. Baikerių filmų (vėliau pramintų “biker flick” dėl dažnai itin panašių scenarijų ir skurdžios kinematografijos) bumas tiesiog užgriuvo JAV kino teatrus po 1965 metų žanro flagmano “Wild Angels” su Peteriu Fonda sėkmės. Iš esmės, tai buvo vienas į kitą žiauriai panašūs “upgradinti” vesternai, kuriuose veikė didžiulis blogiukų baikerių būrys, terorizuojantis nekaltus Amerikos piliečius. Kaip taisyklė, jį sutvarkydavo koks nors gerietis baikeris. Pažiūrėjus vieną tokį filmą galėsite sakyti, jog matėte visus (na, aš įstengiau peržiūrėti gal 12, kol jie man atsistojo skersai gerklės:) . Vis dėlto, jei kada norėtumėte pažiūrėti GERĄ filmą apie chopperius, 1969 metų Ameriką, narkotikus ir tariamą laisvę, rekomenduočiau įžymųjį EASY RIDER.

Grįžtant prie knygos, verta paminėti, jog įdomiausia yra dalis, kurioje pasakojama laukinės 60-70 dešimtmečių Hell's Angels orgijos, kovos su kitais klubais bei policija ir kelionės. Aišku, daugelis nuotykių, manyčiau, yra gerokai pagražinti, o nepatogūs faktai nutylėti. Skaitant dažnai apimdavo jausmas, kad visa tai vesternas, kuriame veikia nenugalimi šaunuoliai kaubojai ant Harlėjų, įsiveržiantys kur panorėję, sudaužantys priešininkus ir išsivežantys gražiausias panas. Bet memuarai yra toks jau žanras, kur teisybė nėra pagrindinis skaitytojo keliamas reikalavimas ;)

Iš esmės ši knyga atspindi visą baikerių kultūros (kaip ji suprantama šiandien) susiformavimą ir raidą. Vairuojantiems motociklus, bus įdomu techninė dalis, kur Sonis pasakoja apie Harlėjus ir chopperių  gamybos subtilybes. Besidomintiems subkultūrų istorija tai irgi visai vertingas skaitalas. Antroji knygos dalis (kuri į pabaigą tapo šiek tiek nuobodoka)  skirta nesibaigiančiai Sonio kovai su teisėsauga. Diedas nuodugniai aprašo kiekvieną teismo procesą ir metus kalėjime. Aišku, kad už to slypi noras pataisyti reputaciją - visur kaltinami mentai ir parsidavėliai skundikai.

Ar  verta ši knyga tų 35 lt? Naaaa… Verčiau pasiskolink iš draugo ar bibliotekos.

7,5/10

Rodyk draugams

 Paauglišką maištą bei studentišką idealizmą keičia banko paskolos, vystyklai, uošvienės, minkštų baldų komplektai, darbas, miegas, seksas, pinigai, pragmatiškumas. Gal dar koks tarnybinis romanas iš nuobodulio. Nors visa buitis iš esmės dar laikosi ant iš tėvų paveldėtų daiktų, bet jau skaičiuojamos kapeikos naujesniam automobiliui.

Haha, o taip norėjai būti laisvas, kai tau buvo penkiolika metų ir pykai tėvų, kad neišleido į tą tūsą. Dabar esi priklausomas ne tik nuo tėvų, bet ir nuo sugyventinės/žmonos pms‘ų, vaikiškų ligų, palūkanų bankui, vergavimo despotui darbdaviui ir pareigos tėvynei (mokesčių).

 Ponios ir ponai, „metal forever“ revoliucija baigėsi tą akimirką, kai svajonę apie nuosavą metalo radijo stotį pakeitė svajonė apie naujus virtuvės baldus. Bet ar gali būti kitaip?

 Žinoma. Į „Metalmania“ kasmet vyksta keli alkobusai iš Lietuvos, kuriuose kartu su paaugliais nešvankias dainuškas traukia ir alkoholio vartojimo rekordus gerina pusamžiai pliktelėję dėdės. Metalo revoliucija taip pat niekad nesibaigia tokiems veikėjams kaip Kiaulė, Siela, Gintarinis, Obituaris ir daugeliui kitų visiems žinomų „khultinių“ latrų, kurių išlikimas „true and evil“ net persiritus per 30-metį yra veikiau nesugebėjimas rasti vietos sociume, o ne sąmoningai pasirinktas nuoseklus maištininko kelias. Būtent pastariesiems buvo dedikuotos mano rašytos „Troo metalisto taisyklės“.

Tos metalistų uniformos-kaukės, kurias paauglystėje mes užsidėjome naiviai įsivaizduodami, kad taip pabrėžiame savo individualumą (lol), laikui bėgant tampa per ankštos. Pastebi vis daugiau skirtumų tarp „savęs“ ir „metalisto“, kol galiausiai… imi ieškoti panašumų. Argi tai individualumas, kad norėdamas išsiskirti iš „pilkos masės“ tapai kitos masės (tarkim – juodos:) dalimi? Ar SAVO asmenybę išreiški dėvėdamas juodus odinius rūbus, kerzus, augindamas ilgus plaukus – kaip milijonai kitų visame pasaulyje? Velniop visa tai.

Neseniai vienas draugas nusirėžė daug metų augintus išties gražius juodus plaukus. Visi pakraupę – kodėl??? O jis ramiai atsako – „Nesugalvojau nei vienos priežasties, kodėl turėčiau su jais kankintis“. Tačiau tai jam nė kiek netrukdo ir toliau būti vienu geriausių Lietuvos metalo būgnininkų.

Tiesa, jei jau prakalbome apie muzikantus, reikėtų paminėti, kad jų „metalo revoliucija“ dažnai taip pat užsitęsia daug ilgiau. Kodėl? Nes taip patogu. Tai ir smagus laisvalaikio praleidimo būdas (rokenrolinio gyvenimo imitacija) ir, jei labiau pasiseka – pajamų šaltinis. Ne vienas populiarios pasaulio metalo grupės narys yra paatviravęs, jog „nebežino kas yra metalo idėja“. O kam jiems žinoti? Juk jų kompaktą vis tiek nusipirks įtikėjęs „mietalų vienibe“ spuoguotas paauglys šaukdamas „support faking metal!!!

Tačiau metale yra ir tikrų ASMENYBIŲ ir MENININKŲ. Tokios grupės kaip Meshuggah, Opeth, My Dying Bride, vėlyvieji Emperor ar mūsiškiai Nahash – nors ir visiškai skirtingi, tačiau iš tiesų kuria (kūrė) meną. Negaliu netikėti Nahash kūrybos nuoširdumu, atsispirti MDB melancholijai, nesižavėti Meshuggah savitumu. Deja, tokių grupių ir asmenybių tėra vienetai.

Metalo scena yra užversta tūkstančiais viena nuo kitos nesiskiriančių grupių, kurių atliekamą muziką sunku net pavadinti kūryba. Ypatingai tai liečia ekstremalųjį metalą, kurio mano grojaraštyje vis mažiau. Dažniausiai tai yra beprasmiai gitarinių rifų kratiniai, prie kurių prilipdomi tokie patys beprasmiai tekstai apie mirtį/kraują/tamsą/ pyktį/lavonus/žarnas/šėtoną/drakonus ir t.t. Klausydamas tokio teksto pagalvoji – arba jo autorius yra idiotas arba visa tai yra neskoningas humoras.

 Esu baigęs humanitarinius mokslus, savo kasdieniame darbe nuolat susiduriu su architektūros, meno kūrinių estetiniu vertės nustatinėjimu bei interpretavimu. Dažnai susimąstau, kodėl universalūs meno principai metalo scenoje tarsi negalioja. Įdomu, kaip įvertintų kokių nors Manowar‘ų dainų tekstus literatūrologai? Cannibal Corpse viršelių estetiką - dailėtyrininkai? Immortal klipus – kino kritikai? Kažkodėl numanau, kad žodžiai „kičas“, “mėgėjiškumas“, „nebrandumas“ būtų vyraujantys.

Paradoksalu, tačiau metalo subkultūroje yra labiau vertinamas ne novatoriškumas, ne originalumo siekimas ir meniniai ieškojimai, bet viso to priešingybė – primityvumas, konservatyvumas, stilistiniai rėmai. Ypatingai ryškiai tai atsiskleidžia per „Old school‘o“ fetišizavimą ir naujovių metalo muzikoje atmetimą.

Galima apibendrinti taip – metalo subkultūra yra įtikėjusi savo mesianizmu ir išskirtinumu. Ji tariasi atmetanti bet kokias universalias meno ar socialines normas, todėl užsiima „nekritikuojamosios“, „neklystančiosios“ poziciją. Kita sakant – kaip galima kritikuoti metalą, jei jis pats atmeta bet kokius kritikos matus ir laiko save aukštesniu už juos? Dar kita metalistų pozicija būtų – „o mums viskas p…..ui“. :)

Gerai, o tai kas toliau? Nusikirpti, išmesti visą metalistišką atributiką, išardyti savo grupę ir išsiregistruoti iš ferrumo, kaip tai neseniai padarė vienas veikėjas?

Galima ir taip, bet kam tie radikalumai? - Ilgus plaukus tebenešioju todėl, kad man gražu. Odinė striukė netrukus tarnaus pagal paskirtį važinėjant motociklu. Ir apskritai man saikingai “metalovas” aprangos stilius vis dar yra cool. Grupė… Savo kūryboje visuomet buvau nuoširdus ir stengiausi ieškoti savitumo. Kaip tai gavosi – ne man spręsti. Šiaip ar taip, grosiu tol, kol tai darydamas jausiu malonumą. Norėčiau kurti išties gerą, išbaigtą, originalią muziką.

Nenubraukiu savo praeities - mano “metaliniai” metai buvo nepaprastai įdomūs, dinamiški, kupini idealizmo ir jaunatviškos energijos. Visa tai labai vertinu. Džiaugiuosi tuo, ką pavyko nuveikti. Gailiuosi, kad nepadariau dar daugiau nei buvo užsibrėžta. Taip jau atsitiko, kad teko dalyvauti daugelyje metalo subkultūros kūrybinių procesų - koncertų organizavimo, staipsnių į webzinus rašymo, giljotinos klubo organizavimo ir  t.t.  Visai tai su bičiuliais darėme iš idėjos ir manau, kad mūsų veikla išties buvo prasminga.

Bet dabar  laikas perduoti vadžias į jaunas rankas. Prie Giljotinos klubo vairo jau stovi nauji žmonės, kurie dega idealizmu ir jaunatvišku maksimalizmu. Džiaugiuosi dėl jų. Jie patys ieškos savo kelių ir klystkelių. O “manoji” karta,  kurią taip kandžiai pašiepiau pirmose šios rašliavos pastraipose, stovi kryžkelėje. Ir aš tarp jų.

Ar atsisakius metalistiškų „paniatkių“ pavirsime į televizoriaus žiūrėtoją, tingų miesčionį Houmerį, ar tapsime brandžiomis, nepriklausomomis ir turtingomis asmenybėmis priklauso tik nuo mūsų pačių.

 Mano metalo revoliucija baigėsi.

 Laikas kūrybai?

Rodyk draugams