BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie “Baikerių naktys 2010″

Arba krizė Lietuvoje jau baigėsi arba kažkada numiręs dovanų karalius prisikėlė ir tapo baikerių sponsoriumi, nes “Baikerių naktys” tapo bene pirmuoju motociklininkų renginiu istorijoje, kuris dalyviams išėjo “į pliusą” - pirkus bilietą už 25 lt, galėjai gauti kuro už 40 lt.

Kas gali motociklininką pradžiuginti labiau nei pingantis benzinas degalinėse?
Nemokamas benzinas. Na, dar ir geras oras savaitgalį.

Kadangi ir vieno ir kito nepritrūko,  šiemetinės “Baikerių naktys” buvo itin gausios ratuotų dalyvių. Beje, šįkart renginys organizatorių skambiai perkrikštytas į “roko festivalį”, matyt, taip tikintis pritraukti ir “nemotocikluotų melomanų”. Deja, bet ši plano dalis nelabai pavyko - Rojaus Tūzai, Jeronimas Milius ir dar kelios mažiau žinomos roko grupės persisotinusių renginiais Kauno metalgalvių  nesudomino. Prie scenos taip ir neteko sutikti nei vieno pažįstamo etatinio metalisto. Na, šioje vietoje galėčiau surašyti kilometro ilgio traktatą apie mūsų tautinės roko ir metalo scenos ypatumus, bet šią temą jau teko ne kartą gvildenti iki apsivėmimo. Tai gal prie vaizdų.

Pirmieji pasisveikinti draugiškai priėjo Kauno motomanai. Gražūs batai, Kipshai.
Atvykus prie Bazės pirmieji pasisveikinti draugiškai priėjo Kauno motomanai. Visi atitinkamai pasipuošę roko festivaliui - kas metalisto striuke, kas robocop’o batais.
1000 litų, Urmo bazė ir brangi dėmesį traukianti transporto priemonė - kai kas mano, kad šis derinukas įkūnija tipiško kauniečio vertybes.
1000 litų, Urmo bazė ir brangi dėmesį traukianti transporto priemonė - kažkodėl kai kas mano, kad šis derinukas įkūnija tipiško kauniečio vertybes.
Nemokamai pilamo kuro akcija sulaukė pasigėrėtino populiarumo. Likus kelioms minutėms iki akcijos pradžios Statoilo prieigos akimirksniu buvo okupuotos motociklų.
Nemokamai pilamo kuro akcija sulaukė pasigėrėtino populiarumo. Likus porai minučių iki akcijos pradžios Statoilo prieigos akimirksniu buvo okupuotos motociklų. Vaizdelis privertė  prisiminti blokados laikus ir valandas praleistas sėdint tėčio UAZ’ike, laukiant kilometrinės eiles prie vienos iš ant rankų pirštų suskaičiuojamų tuometinių Kauno degalinių.
Praėjus 8 minutėms nuo akcijos pradžios, vienoje iš trijų kolonėlių skaičiai rodė 474 lt. Spėju, kad per valandą buvo spėta įsisavinti benzino už maždaug 9000 litų.
Praėjus 8 minutėms nuo akcijos pradžios, vienoje iš trijų kolonėlių skaičiai rodė 474 lt. Spėju, kad per valandą buvo spėta “įsisavinti” benzino už maždaug 9000 litų.
Kas būna, kai nepaisai kelio ženklo  Atsargiai, miško žvėrys

Kas būna, kai nepaisai kelio ženklo “Atsargiai, miško žvėrys”

Kai kas į renginį atvažiavo šaldytuvu Snaigė
Neturintys motociklų  į renginį atvažiavo šaldytuvais “Snaigė”…
Koks tai  vandens motociklas ant ratų
… arba kokiais tai keistais vandens motociklais

Visiems sėkmingai papildžius kuro vyko čioperių drago varžybos, kurį laimėjo dalyvis su tikrai ne čioperiu Yamaha Vmax... Šiaip tai tikrai įdomi rungtis buvo - daugiau tokių varžybų.

Visiems sėkmingai papildžius kuro atsargas, vyko čioperių drago varžybos, kurį laimėjo dalyvis su tikrai ne čioperiu Yamaha Vmax… Šiaip tai tikrai įdomi rungtis buvo - daugiau tokių varžybų.

Atkreipkite dėmesį į vėliavėlę - violetiniame fone įkurdintas Garliavos herbas.

Atkreipkite dėmesį į vėliavėlę - violetiniame fone įkurdintas Garliavos herbas.

Į pagridninio renginio dalį Jadagoniuose patraukėme kitu pamėgtu maršrutu - iš Vilkijos persikėlėme keltu į kitą Nemuno pusę.

Į pagrindinio renginio dalį Jadagoniuose patraukėme atskirai nuo visų, pamėgtu maršrutu - per Vilkiją, keliantis keltu į kitą Nemuno pusę.

)

"Šita foto tiktų į one.lt". Susigėdau, prisiminęs kad vis dar turiu ten profilį...

)

Kelto kapitonas. Tikras Jūrų vilkas :)

Vienas nedaugelio tikrų chopperių renginyje. Šitas įspūdingas Big dog - dar ir drago dalyvis.

Vienas nedaugelio tikrų chopperių renginyje. Šitas įspūdingas "Big dog" - dar ir drago dalyvis.

Cryptikas naiviai tikėjosi nevartoti ir dar tą patį vakarą grįžti namo, bet mes žinom, kaip ten būna...

Cryptikas naiviai tikėjosi nevartoti ir dar tą patį vakarą grįžti namo, bet mes žinom, kaip ten būna...

Į scenos techniką šiemet nemažai investuota. Bet daugiausia žiūrovų vis tik sulaukė miss biker rinkimai...

Į scenos techniką šiemet nemažai investuota. Bet daugiausia žiūrovų vis tik sulaukė "miss biker" rinkimai...

... na, ir striptizas. Apie jį jau sklando legendos, bet aš, kaip drovus katalikas, gal jo nekomentuosiu

... na, ir striptizas. Apie jį jau sklando legendos, bet aš, kaip drovus katalikas, gal jo nekomentuosiu

)

O štai ir mano ankstesnio pasakojimo herojus Valentinas, "aštuonkių" sukimo rungties meistras :)

Keistas jausmas susitikti savo ex. Ta prasme, motociklą.

Keistas jausmas susitikti savo ex. Ta prasme, motociklą.

Kai kas ryto sulaukė ir taip

Ryte vieni skubėjo pakuoti sceną, kiti skaičiavo nuostolius dėl išlaužtų durų, o dauguma tiesiog tingiai mėgavosi geru oru ir niekur neskubėjo. Kai kas ryto sulaukė ir tokiu būdu.

Gaila, bet laikas namo.

Gaila, bet ir mums laikas namo.

Iš tiesų net nežinau, kaip apibendrinti šį renginį. Lyg ir nebuvo nieko TO-O-O-KIO, tačiau visumoje liko tik teigiami įspūdžiai. Tiesiog nerūpestingas ir neįpareigojantis tūsas gražioje vietoje. Vienam į jį vykti būtų buvę nuobodu, bet su kompanija - labai gerai.

Visos foto.

Rodyk draugams

Pasakojimas apie “Laisvės kovų keliu 2010″

Kaip spėjau įsitikinti, lietuviškus baikerių renginius galima skirstyti į dvi rūšis:

a) nuobodūs ruber’ių (nuo angl. rich urban bikers) organizuojami vidutinio amžiaus krizės kamuojamų verslininkų suvažiavimai, kurių pagrindinis tikslas yra pakazūcha ir mėginimas apgauti save, kad nuplikusią galvą ir išplerusį Houmerio pilvą puikiausiai maskuoja chromuoti blizgučiai ir odiniai rūbai.

b) normalūs tūsai.

Vienas iš nedaugelio normalių lietuviškų renginių - “Laisvės kovų kelių”, skirtas prisiminti ir pagerbti Lietuvos partizanus. Jo metu motociklininkai lanko autentiškas su ginkluota pokario rezistencija susijusias vietas, klausosi pasakojimų. Vakarinėje dalyje - tradicinės motorungtys,  koncertas, laužai. Pirmuosius “Laisvės kovų keliu” rengė jau nebeegzistuojantis motoklubas “Griausmadariai”, na o šiemet estafetę perėmė “Vorai MC” ir “Vorų broliai MCC”.

Man šįkart teko sudalyvauti dviem frontais - kaip muzikantui su grupe SOUND INJECTED ir kaip eiliniam motociklininkui. Taigi, keletas mobiliaku užfiksuotų akimirkų ir pliurpalų, kad būtų mažiau nuobodu žiūrėti.

Į susitikimo vietą Kauno pakraštyje vėlavau, spėjau prisijungti kaip tik tuo metu, kai buvo formuojama kolona. Iš pirmo žvilgsnio matėsi, kad dalyvių yra gerokai mažiau nei pernai. Priežastys kelios - kongresas uždraudė kitiems MC klubams dalyvauti “Vorai MC” renginiuose, Klaipėdoje tą pačią dieną vyko “Memel Motor Rally”, dar kiti galbūt išsigando orų prognozės, žadėjusios stiprų lietų. Kita vertus, susirinko tikslinė auditorija: dauguma buvusių “griausmadarių” draugai. Na, ir aišku, gausi “vorų” kompanija.

Kruonis

Kruonis

Pirma stotelė - Kruonio miestelyje, netoli Kauno. Centrinėje aikštėje čia stovi koplytstulpis, skirtas pagerbti partizanus, kurių kūnus šioje vietoje numesdavo NKVD.

Po to visi patraukė į prie Kruonio esantį mišką, vietą, kurioje pokariu buvo laidojami partizanai, o dabar stovi įvairūs atminimo ženklai.

Ne, Deivis ne į pasimatymą susiruošė. Jam patikėta misija padėti gėlių prie paminklo.

Ne, Deivis ne į pasimatymą susiruošė. Jam patikėta misija padėti gėlių prie paminklo.

Taurėncas net ašarą nubraukė

Taurėncai, kur ten žiūri susimąstęs?

Lopšys prie Harley Davidson - gana retas vaizdas mūsuose. Labai patogu vežtis žmoną arba keletą alaus dėžių. Čia pagal poreikius. O Lietuvos vėliavėlė prie motociklo - gana dažnas atributas. Šiame renginyje beveik ir privalomas.

Lopšys prie Harley Davidson - gana retas vaizdas mūsuose. Labai patogu vežtis žmoną arba keletą alaus dėžių. Čia pagal poreikius. O Lietuvos vėliavėlė prie motociklo - gana dažnas atributas. Šiame renginyje beveik ir privalomas.

Kita stotelė - Kaišiadorių kapinės, kuriose stovi tokia kaip ir koplyčia, ant kurios sienų iškaltos žuvusių partizanų pavardės.

Kita stotelė - Kaišiadorių kapinės, kuriose stovi tokia kaip ir koplyčia, ant kurios sienų iškaltos žuvusių partizanų pavardės.

Čia taip pat padedama gėlių, kovotojai pagerbiami tylos minute

Čia taip pat padedama gėlių, kovotojai pagerbiami tylos minute

Paskutinis sustojimas Žaslių miestelio aikštėje, įžymioje tuo, kad čia buvo filmuota paskutinė Tado Blindos serialo scena.

Paskutinis sustojimas Žaslių miestelio aikštėje, įžymioje tuo, kad čia buvo filmuota paskutinė "Tado Blindos" serialo scena.

Galutinis kelionės taškas - prie Kaišiadorių esantis Vorai MC klubhauzas, įrengtas buvusiame tarybiniame traktorių garaže ar kažkame panašaus. Tik atvykus pradėjo lynoti. Apsidengiau motociklą, bet netrukus išlindo saulė ir prakepino visą likusią dieną.

Galutinis kelionės taškas - prie Kaišiadorių esantis "Vorai MC" klubhauzas, įrengtas buvusiame tarybiniame traktorių garaže ar kažkame panašaus. Nuo netoliese esančių fermų kartais padvelkdavo nosį riečianti smarvė, kurią nepagarbiai kai kas vadina "tėviškės kvapu"... Tik atvykus pradėjo lynoti. Apsidengiau motociklą, bet netrukus išlindo saulė ir prakepino visą likusią dieną.

Išties, klubhauzas prabanga netviska, bet tas postapokaliptinis atšiaurumas turi savito žavesio. Dauguma ruberių čia ilgai neišvertų, hehe.

Išties, klubhauzas prabanga netviska, bet tas postapokaliptinis atšiaurumas turi savito žavesio. Dauguma ruber'ių čia ilgai neišvertų, hehe.

Laikas alingoms rungtims

Laikas alingoms rungtims

HD Sportster yra daugiavietis motociklas

HD yra daugiavietis motociklas

Kauno metalistų patriarcho Valentino veide - ryžtas nugalėti aštunkių sukimo rungtyje. Šalia stovėjusiam kolegai kumšteliu - Jisai tai tikrai apsivers...

Jau įšilusiame nuo samanės ir alaus Kauno metalistų patriarcho Valentino veide - ryžtas nugalėti "aštunkių" sukimo rungtyje. Šalia stovėjusiam kolegai kumštelėjau - "Jisai tai tikrai apsivers"...

... Valentinas posūkyje slysteli ir su savo Dnepru gražiai parsiverčia ant šono. Nuostoliai nedideli - išpurvintos kelnės. Nepyk, Valentinai, aš netyčia.

... po kelių akimirkų Valentinas posūkyje slysteli ir su savo Dnepru gražiai parsiverčia ant šono. Nuostoliai nedideli - išpurvintos kelnės. Nepyk, Valentinai, aš netyčia.

Kitos rungties akimirka

Gaudynių rungties akimirka

Bekelės turnyre išdrįso dalyvauti tik trys dalyviai.

Bekelės turnyre išdrįso dalyvauti tik trys dalyviai.

Vakarop iš Kauno atvyko mano kolegos muzikantai, o pradėjus temti, prasidėjo ir koncertas. Pirmieji į sceną įžengė dainininkai “Karužė”.

Jūs ką nors matote? Aš irgi ne. Hmmm, klubhauzui vertėtų įsigyti kažkokią apšvietimo sistemą... ;)

Jūs ką nors matote? Aš irgi ne. Hmmm, klubhauzui vertėtų įsigyti kažkokią apšvietimo sistemą... ;)

Tūsą tęsė roko koverių grupė Intro, o po pertraukos prie jų prisijungus man, Intro pavirto į metalistus Sound Injected... Nieko nesuprantu, magija kažkokia.

Tūsą tęsė roko koverių grupė "Intro", o po pertraukos prie jų prisijungus man, "Intro" pavirto į metalistus "Sound Injected"... Nieko nesuprantu, magija kažkokia.

O iš tikro,  viskas labai paprasta. “Intro” yra jau seniai užsirekomendavę koverių atlikėjai. Ir ne vien baikerių renginiuose. Neseniai muzikantai nusprendė paruošti savo autorinių kūrinių programą. Nesinorėjo to kurti po neišraiškingu “Intro” pavadinimu, todėl taip ir gimė “Sound Injected”. Na, ir dar tai, kad aš kaip antras gitaristas prisijungiau.

Apibendrinant -  šiemetinis “Laisvės kovų keliu”, mano nuomone,  pavyko labai gerai. Nors ir buvo mažiau dalyvių, bet tai suteikė savotiško jaukumo ir betarpiškumo. Muzikinės dalies komentuoti negaliu, bet iš to, kaip tūsinosi publika, manau, kad nusivylusių neturėjo būti daug. Džiugu, kad “vorai”, į savo gretas priėmę “griausmadarius”, kartu perėmė ir šio prasmingo renginio organizavimo tradiciją. Linkiu ją tęsti ir toliau. Jei galėsiu - būtinai dalyvausiu ir ateityje.

P.S. dėkoju už paskolintą balaklavą Elektrėnų “vorų” atstovui (sorry, vardo nežinau). Labai pravertė grįžtant naktį.

Visos foto.

Rodyk draugams

Apie motociklus ir dvasingumą

Dažnai mąstau apie tai, ar motociklas yra tik hedonistinių įgeidžių tenkinimo įrankis ar vis tik kai kas daugiau. Ir štai - atsakymas.

Nors į bažnyčią nevaikštau, bet palyginimas išties genialus.

Rodyk draugams

Su pavasariu, tauta!

Per visą žiemą nė karto nebuvo nutirpęs sniegas. Taigi šiomis dienoms prasidėjus atodrėkiui niekaip nesusilaikiau neišvažiavęs į gatvę. Nuostabus jausmas vėl sukti gazo rankeną ir justi variklio galią.

Aišku, toks simboliškas pralėkimas yra tarsi kramtomoji guma Aušvico lagerio kaliniui - tik sužadino apetitą. Tikrojo motosezono atidarymo dar teks palūkėti.


Rodyk draugams

[edit - parduotas] Parduodu SUZUKI LS 650 Savage

Markė, modelis: SUZUKI LS650 “SAVAGE” (Europietiškas variantas)
Pagaminimo metai: 1994;
Variklis: 1 cilindro, 652 cc;
Galia: 23 kw;
Rida: 38775 km;
Greičių dėžė: 5 pavarų;
Pavara: diržas;
DĖMESIO - Svoris: tik 170 kg;
Aušinimas: oras;
Spalva: matinė juoda, su pagražinimais (a la aerografija);
Kuro sąnaudos nuo 3,5 iki 4 ltr /100 km.
Kaina: 3999 lt (jei mokate derėtis - prašom:).

Tiuningas ir papildomi aksesuarai: platus “draginis” vairas, paaukštintas ant HD raizerių, vairo rankenėlės, gražaus dizaino veidrodėliai, chopper stiliaus kryžiaus formos galinis žibintas, odiniai šoniniai krepšiai (saddlebags), priekinis odinis krepšys (”penalas”). Yra ir tiuninginis duslintuvas, kurį taip pat pridėsiu, jei bus pageidavimas. Aš užsidėjau originalų, nes man truputį per garsus ;)
Šį sezoną sureguliuoti vožtuvai, pakeisti priekinių šakių riebokšliai ir tepalas, stabdžių kaladėlės ir stabdžių skystis. Susidūrusiems su Savage tipinėmis bėdomis, nuraminu - buvo papildomai modifikuotas variklio grandinės įtempėjas (prailginta eiga, kad neiššoktų iš cilindriuko), įdėta modifikuota neiššokanti plug-cap detalė (na, toks guminis kamštis).

Visumoje motociklas techniškai tvarkingas. Per du sezonus neturėjau jokių rimtesnių techninių gedimų. Tiesa, buvau netyčia paguldęs ant šono, važiuodamas pirma pavara, tai vienas pakojis yra truputį palenktas (matoma nuotraukoje). Galima nesunkiai ištiesinti arba pasikeisti, tik niekaip neprisiruošiau, nes netrukdė. TA iki 2010 gegužės pabaigos.

Idealus motociklas pradedančiajam (nereikia stažo, galima vairuot nuo 18 m. iškart gavus teises), merginai, žemesnio ūgio žmogui arba tiesiog norinčiam lengvo, manevringo, ekonomiško ir paprasto motociklo, turinčio klasikinį čioperio dizainą. Suzuki Savage yra unikalus tuo, jog yra vienintelis vieno cilindro kruizeris (be to - pats lengviausias savo klasėje) todėl šis motociklas turi daugybę fanų ir fanklubų visame pasaulyje. Vienas tokių klubų yra ir Lietuvoje.

Parduodu šį motociklą todėl, kad įsigijau kitą. Mielai pasilikčiau šitą kaip susisiekimo priemonę mieste, bet tiesiog trūksta vietos garaže.

Rodyk draugams

Vorų klubhauzo atidarymas Vilkaviškyje 2009-07-04

Nemyli šiemet Dievas baikerių, oi nemyli. Negana to, kad kasdien bent po vieną motociklininką užsimuša, gyvieji nuolat “maudomi” lietumi. Tikra kiaulystė. Bet negi sėdėsi namuose ir grieši dantimis žiūrėdamas į pliaupiantį dangų, kai motosezonas jau spėjo persiristi į antrą pusę?

Mano atostogų pradžia sutapo su MC Vorai Vilkaviškio padalinio (angl. chapter)  klubhauzo atidarymo proga surengta švente. Nemokamas įėjimas ir žadamas bokalas alaus bei koncertas - kodėl gi nenulėkus pasiganyti.

Orų prognozė, kaip jau įprasta, žadėjo lietų, bet primečiau, kad per 70 km batai bei rūbai turėtų atlaikyti neperšlapę. Besiruošdamas apskambinau keletą draugų ir pasiūliau važiuoti kartu.  Cryptikas atsiliepė jau netoli Vilkaviškio - pasirodo, kad išlėkęs kartu su Griausmadariais ir keliais Viesulų atstovais. Taurėncas sms’u raportavo apie savo dislokacijos vietą kažkokiam Suvalkijos bažnytkaimyje ir įspėjo apie ten siaučiantį, jo žodžiais, “štormą”.

Nu ir velniop, varau vienas. Bus dar smagiau.

Pirmieji kilometrai per lietų Kaune nuteikia visai optimistiškai. Lietus nelabai stiprus, Šiaurėje matyti properšos debesyse. Tiesa, įsukdamas į šią Aleksoto degalinę vos “nepadedu batono” - prieš kelionę padariau kiek per jautrius galinius stabdžius, tad vos prilietęs pedalą koja pajutau kaip motociklo galą akimirksniu užmetė. Su šlapiu asfaltu juokauti nevalia. Laimei, maniškis “Savažas” lengvutis (vos 170 kg), tad tokiais atvejais jį suvaldyti lengviau nei tuos sunkiasvorius “begemotus”.

Nusprendžiau važiuoti ne nuobodžia Via Baltika, bet pasukau senuoju keliu į Marijampolę per virtinę visokių kaimukų ir miesteliūkščių. Taip lėčiau, bet per lietų lėkti vis vien jokios prasmės. Taip visiškai neskubant, laikant apie 70-80 km/h, ir ridenausi po ne itin išvaizdžias Suvalkijos lygumas. Nei vyšnios žydėjo, nei berniokai švilpavo.

Lietus aprimo tik netoli Marijėėėmpolės. Pasukau aplinkkeliu link Vilkaviškio ir, naudodamasis pagerėjusiomis gamtinėmis sąlygomis, atlaužiau rankeną iki 100 km/h.

Prieš pat Vilkaviškį pastebiu nuorodą į Serdokus ir suku ieškoti Vorų klubhauzo. Nematyti jokių nuorodų nei motociklų sambūrio, bet šalikelėje stovintys berniūkščiai saliutuoja baikeriškai pakeldami rankas - vadinasi, kryptis pasirinkta teisinga.

Galiausiai suradęs klubhauzą suvokiu, jog tai bus bene egzotiškiausia iki šiol mano aplankyta baikerių renginio vieta. Pro vartus įvažiuoju į sunkiai įveikiamu purvynu virtusių buvusių fermų teritoriją. Lauke išrikiuoti koks šimtas motociklų, aplink aidi vien suvalkietiška tarmė, nejučia priversdama nusišypsoti. Ties įėjimu pasitinka  raudonas kilimas. Tiesa, negailestingai sutryptas purvu ir kiaurai permirkęs.

Vos užėjęs vidun sutikau nemažai pažįstamų kauniečių. Griausmadarių, Viesulų ir kitokių stichinių nelaimių. Ė, nepykit - juokauju :) Pasipila pliurpalai ir neišsemiami kelionių nuotykių talmudai. Viduje ant “sofkutės” sutūpę nebyliai rymojo etatiniai mano rašinių herojai Cryptikas su Monika, tradiciškai - permirkusiais rūbais.

Žadėtojo nemokamo alaus bokalo negavau, tad teko pakrapštyti nuosavų kišenių turinį. Begurkšnojant alų ir laukiant koncerto (rungčių stebėti ar jose dalyvauti nebuvo jokio noro, kadangi lietus vėl įsismarkavo) šnekučiavomės su Laurynu iš Thundertale apie įrašus, koncertus ir kitas panašias neišvengiamas temas susitikus dviems muzikantams.

Pirmiesiems tąvakar grojusiems Ashtrey nelabai pasisekė - lietus vis dar pliaupė, tad prie scenos šoko vos pora gerokai įliuobusių entuziazistų. O ir garsas nelabai džiugino.

Atvirai pasakius - pats vakaras nebuvo labai jau entertaining. Aišku, viskas dėl oro. Atvažiavusieji iš toliau žliugsėjo šlapiais batais po klubhauzą be jokio džiugesio veiduose. Daugelio tą vakarą dar laukė kelionė namo, tad visi su nerimu žvalgėsi į dangų.

Su Thundertale koncerto pradžia lietus pagaliau baigėsi. Kiemelis priešais sceną kaip mat užsipildė odiniais pilvūzais, linguojančiais į ritmą ir rėkiančiais atmintinai išmoktų dainų žodžius.

Po koncerto kauniečiai vieningai nutarėme lėkti namo. Šiek tiek užtrukome dėl Mindaugo. Jo Harlas niekaip nenorėjo užsivesti. Priežastis banali - tereikėjo geriau priveržti akumuliatoriaus “klėmus”. Besikrapštant spėjo galutinai sutemti.

Grįžtant nebelijo, tačiau asfaltas buvo drėgnas ir iš po priekyje važiuojančiųjų ratų vanduo tiško fontanais.  Negana to, užrasojo šalmo stikliukas - nepaisant mano pastangų jį nusivalyti, visą kelią iki Kauno mačiau tik priekyje važiavusiųjų gabaritines šviesas. Turint omenyje, kad nuolat laikėm apie 100 km/h greitį, nebuvo itin jauku. Bet viskas baigėsi be nuotykių.

Pabaigai belieka pasveikinti Vorus su sėkminga klubo plėtra bei didėjančia klubhauzų geografija, ir padėkoti už priėmimą. Jums ir sau - palinkėsiu mažiau lietaus.

Dar kelios foto.

Rodyk draugams

Pasakojimas iš “Kylantis Griausmas”, 2009-06-20

Naujiems baikerių klubams dygstant kaip grybams, kasmet daugėja ir jų rengiamų renginių. Šiemet jų tiek, kad kai kuriais savaitgaliais vyksta po du. Turėk laiko, pinigų ir sveikatos - gali visą vasarą prasitūsinti. Kol kas formulė “motociklas+palapinė+gamta+muzika+alus=Sauliaus savaitgalis” dar nevirto rutina, bet juk vasara dar tik prasideda, ar ne?

Šįkart šturmavome bike show “Kylantis griausmas” prie Raseinių įsikūrusioje kaimo turizmo (?) sodyboje “Karpynė”. Tai tradicinis renginys, organizuojamas klubo “Twins forever MC”. 2006 metais jau teko čia sudalyvauti kaip atlikėjui su grupe “Intro”, kurioje tuo metu trumpai grojau. Taigi, žinojau ko laukti ir tikėtis. Pamenu, kaip teko dalintis namuku, tarnavusiu už “beksteidžą”, kartu su renginio vedančiaisiais Algiu Greitai, Rimu Šapausku ir striptizo šokėjomis, kurios persirenginėjo per daug mūsų nesivaržydamos.  Draugams esu ne kartą pasakojęs istoriją, kaip “Intro” vokalistas Mindė vos nesusimušė su A. Greitai, kilus užstalės ginčui dėl… nacistinių šūkių, kuriuos kai kas mėgsta rimtu veidu parėkauti :) Bet tai jau kita istorija.

Taigi, tegul kalba vaizdai:

Tradicinė starto vieta - Neste degalinėje. Tradiciniai ir kompanionai.

Kristina dar šypsosi - per pirmus 30 km jos “taburetė” kol kas nespėjo kaip reikiant atkratyti kepenų. Ji dar dar nežinojo, koks “lygus” kelias jos laukia atkarpoje nuo Skirsnemunės iki Raseinių.

O štai Monika jau žvelgia į Cryptiko motociklą su giliu liūdesiu veide ir drėgnu užpakaliu džinsuose. Nepagalvokit nieko blogo, tiesiog per mūsų praėjusią kelionę iš Joniškio sėdynės taip “įsiimpregnavo” lietaus vandeniu, kad neišdžiūvo per visą savaitę. Gerai paspaudus iš maniškio moto sėdynės per siūles taip pat kilo burbulai, bet kadangi dėvėjau odines kelnes, tai nieko nejaučiau.

Vienintelis sustojimas kelionėje į priekį buvo degalinėje prieš Vilkiją. Likusius 80 km iki Raseinių smagiai “gręžėm” be atvangos.

Kelias Raudondvaris - Jurbarkas, be abejonės, yra vienas įspūdingiausių Lietuvoje turistinių maršrutų. Kairėje - Nemunas, dešinėje - aukšti šlaitai ir visa virtinė Panemunių piliakalnių bei pilių. Man, važiuojančiam kolonos gale, kelis kartus buvo kilusi pagunda išsitraukti mobiliaką ir viena ranka pamėginti nufotografuoti savo bendražygius vaizdingo kraštovaizdžio fone. Bet tokiai akrobatikai kažkaip nepasiryžau, tad teliko įsivaizduojamus “kadrus” fiksuoti atmintyje.

Raseinius pasiekėm renginiui jau gerokai įsisiūbavus. Gaila, bet dvi atraktyviausias baikerių rungtis - “Sex plovyklą” ir plaukimą tvenkiniu sėdint motociklo “liulkoje” pražiopsojome.

Nors Karpynės pastatų iš vidaus ir neteko patyrinėti, bet lauko teritorija palieka žiauriai gerą įspūdį. Didžiulės erdvės, pievos, tvenkiniai, mediniai namukai, sūpynės, stoginės ir taip toliau. Nors man visa šiuolaikiška pseudokaimiška architektūra suka vidurius, tačiau “Karpynėje” nemačiau jokio nervinančio kičo ir beskonybės.

Pagalvojau, jog būtų puiku, jog į čia kitąmet persikeltų festivalis “Kilkim Žaibu”. Reikia tik neužmiršti parašyti organizatoriui Mamuškai…

O čia prie Kristinos priėjo koks tai terminatorius. Ai, juk tai aš.

Viena iš nepavykusių rungčių. Reikėjo pagauti į baiseiną įmestą karpį, kurio tokiu vėsiu oru gaudyti nepasiryžo joks blaiviai mąstantis žmogus. Laimei, atsirado vienas, mąstantis neblaiviai.  Tačiau ir jam šios rungties nuo fiasko išgelbėti nepavyko, kadangi gelbėti prisireikė jį patį. Pamelos Anderson nebuvo, tad už pakarpos nelaimėlį laukan išvilko apsauga.

Kita rungtis - “Slydimas pilvu į tolį”.

Kadras iš Manowar klipo?

Koncertavo Andrius Mamontovas… ,

… , šoko Kristina Balčiūnaitė.

Taip pat dar koncertavo “Išjunk Šviesą” (velniop tas jų pigias čiastuškes!) ir jau minėtieji “Intro”, kuriems teko groti paskutiniams.  Vargšai atgrojo daugiau nei dviejų valandų trukmės “taimą”, kol suprato, kad jų nuo scenos niekas nesiruošia nuprašyti - galima groti nors iki ryto.  Pagaliau apie 2.30 ryto, dangaus pakraščiams jau ėmus šviesėti, sutrenkiamas paskutinis AC/DC akordas, o suzombėję paskutiniai šokėjai net nebedrįsta prašyt biso. Būgnininkas Kinza vos nulipa scenos laipteliais žemyn ir iš nuovargio susmunka ant žolės - “nejaučiu nei rankų, nei kojų…”.  Čia man iškart galvoje šmėkšteli kalambūras apie tą ežiuką iš anekdoto.

Dar kurį laiką pasiplepam su muzikantais, atsisveikinam ir slenkam ieškoti saviškės palapinės.

Labas rytas, kaimynai.

Mieguistas žvilgsnis į Kauno pusę. Kryptį rodo ant peties prisiūtas Kauno herbas.

Vos nepamiršau - mus remia Jacobs ir Lukoil.

Bepusryčiaujat į degalinę įsuko Suzuki Savage klubo delegacija, prie kurios prisijungėme ir mudu su Kristina. Bet po kelių kilometrų atsisveikinom dėl truputį per lėto jų tempo, kadangi namo vertė skubėti reikalai.

Į Kauną grįžome pačiu nuobodžiausiu pasaulyje greitkeliu  “Klaipėda - Kaunas”, bet tie 80 km pralėkė nepastebimai. Nugara atsirėmiau į ant galinės sėdynės pritaisytą bagažą ir atsilošiau kaip fotelyje. 100 km/h, oras maloniai šiltas, šviečianti saulė. Taip be nuovargio  galima “kruizinti” nors ir visą dieną. Prisiminus, kokiomis sąlygomis šiuo keliu teko grįžinėti vos prieš savaitę…

Rytinis sekmadienio Kaunas pasitinka tikrai ne didmiesčiui būdinga ramybe ir tyla. Stovėdamas prie Kristinos garažo per bromą stebiu Laisvės alėjos fragmentą. Per kelias minutes nepraeina nė vienas žmogus.

Yeah. Pagaliau vasara.

Daugiau foto.

Rodyk draugams

Fotopasakojimas iš Kilkim Žaibu 2009

Nors po blankių (mano nuomone) pernykščių “Žaibų” buvau sau taręs, jog daugiau Joniškin nevažiuosiu, tačiau neatlaikęs visą savaitę trukusio draugų psichologinio spaudimo palūžau ir paskutinę akimirką nusprendžiau vykti. O jei atviriau - nesugalvojau jokio geresnio užsiėmimo savaitgaliui. Dar du tą patį savaitgalį vykę dideli renginiai -  Be2gether  ir pižoniškasis Bike show linoleumium - tikrai ne mano stichija.

Nors pagal orų prognozę, būtini atributai išvykai į gamtą turėjo būti akvalangas ir ląstai, tačiau spjoviau į žadamą lietų ir nusprendžiau, kad arba važiuoju motociklu arba išvis niekur nevažiuoju.

Taigi penktadienio rytą stveriu telefoną ir išrėkiu iš miegų pakeltam Cryptikui į ausį: “Varau kartu!”. Gaila, bet iš planuotų 4 ekipažų lieka 2.  Taurėncas gali ištrūkti tik vakare, o Jėzus prisijungs tik 6dienį.

14. 00 mes jau pilamės kurą degalinėje. Paskaičiuoju, kad maniškio Savage’o bako (12 ltr) kaip tik turėtų užtekti iki Joniškio. Cryptikas ramus - pernai jo HD Sportsteris vykstant į “žaibus” suvalgė tik 3 ltr/ 100 km.

Pirmąjį šimtą kilometrų prasukam nepastebimai. Gabalas greitkelio, paskui smagus plentas per Josvainius, Kėdainius, Dotnuvą, dar kelis mažus miestukus.  Laikom greitį apie 90 km/h. Prieš pat kelionę maniškiam Suzukiui sureguliuoti vožtuvai, tad smagu jausti pagerėjusią motociklo “sveikatą”.

Dar nespėja kaip reikiant pavargti nugara, nei nutirpti kitos tam tikros kūno dalys, bet Cryptikas rodo ženklą, kad stojam į aikštelę trumpam atokvėpiui.

Baisogala, Šeduva, Radviliškis - vis kažkaip stebuklingai pavyksta išvengti lietaus, nors juodi sunkūs debesys supa dangų. Oras pats tas važiavimui, ne per karšta ir ne per vėsu.

Kažkur prie Šiaulių sustojom apsipirkti maisto ir gėrimų. Kam tai daryti Kaune ir temptis svorį visą kelią, jei Maximos yra visur? :)

Pro “Plūgo brolių” vartus ir Vorų apsaugą mūsų motociklai praleidžiami nepatikrinti. Gal dėl to, kad apyrankes dalina mūsų bendra pažįstama Afternus?

“Bardačioke” prasivežu stambią šaltųjų ginklų kontrabandą - turistinį peilį, šauktą ir šakutę. Ech, o apie alkoholį kažkaip nepagalvojau.

“Plūgo brolių” aikštelė iki vakaro po truputį pildėsi motociklais. Aukšta festivalio kaina (100 lt), nenuspėjami orai, kelių renginių konkurencija tą pačią dieną nulėmė tai, kad baikerių į “Kilkim žaibu” atvažiavo gana nedaug.

Nors atvykome gana anksti, dėl vietos palapinei teko pakovoti. Kadangi dalį mano ekipiruotės atgabeno bičiuliai Vaidas su Laura automobiliu tik vakare,  teko saviškei palapinei vietą “rezervuotis” štai tokiu būdu.

Šiemet jubiliejiniai “Žaibai” pasitiko išties kokybišku garsu ir šviesomis, didele scena ir naujai įrengtu amfiteatru žiūrovams.

Tokie festai smagūs tuo, jog čia visada susitiksi senų pažįstamų….

… paskui dar …

… ir dar. Antanas, Agnė, Dainius, Monika ir dešinėje -  mus “pavijęs” Taurėncas.

Pirmąjį vakarą ypatingai didelio įspūdžio nepaliko jokia grupė, bet headlainerių Root pasirodymą stebėjau beveik visą.

Užteko vienintelio “Plūgo brolių” alaus bokalo, kad ryte atrodyčiau va taip. Visi kiti išgerti “Švyturio” bokalai įtakos tam, aišku, tikrai neturėjo :)

Dar tą dieną sveikinome bičiulį Antaną su gimtadieniu…

Kartu tai ir proga krūvon susirinkti seniesiems “Giljotinos” klubo nariams. Antanui, nuo rudens pradėsiančiam dirbti tikybos mokytoju, nuo klubo padovanojome knygą juokingu pavadinimu “Nacionalsatanistas”. Su intencija, kad šviestų būsimuosius mokinius.

To vakaro programos vinis - Amon Amarth pasirodymas. Švedukai kalė tiesiai, kietai ir į klyną. Labai gerai, net pinigų negaila. Tiesa, prisiminiau, kaip aš jų pasirodymą prieš trejetą metų pramiegojau Slovėnijoje, Metalcampe. Šįkart “rezultatą išlygino” Vabalas, pramiegojęs koncertą ir paskui pykęs, kad nepažadinome :)

Sekmadienio rytas pasitiko su išbandymais. Per visą naktį pliaupęs lietus nė nesiruošė liautis. Po kempingą kaip zombiai slampinėjo kiaurai šlapi metalgalviai. Savo šlapią palapinę ir miegmaišį įdaviau automobilizuotiems draugams. Na o Taurėncas savosios net nemėgino pakuotis - įspyrė ir paliko ateities kartoms.

Balnokim, broliai, žirgus. Visą parą prastovėję lietuje motociklai užsivedė be problemų, tik didelio entuziazmo pačių motociklistų veiduose nebuvo daug, pagalvojus apie laukiančią 200 km kelionę tokiomis sąlygomis.

Atkarpa iki Šiaulių neprailgo, tik baisiai nervino visiškai užrasojęs šalmo stiklas, per kurį nieko nemačiau. Dar prasčiau “sekėsi” Cryptikui su atviru šalmu ir oldskūliniais akiniais, dėl ko negalėjo važiuoti greičiau 70 km/h. Neapsikentęs tokio tempo, Taurėncas užmynė gazą ir nulėkė į priekį. Tai tiek jį ir tematėm, mat prieš Šiaulius jis nusuko link Radviliškio, o mes posūkį pražiopsojom, todėl paskui nusprendėm važiuoti per Kelmę ir Kryžkalnį.

Degalinėje Kryžkalnyje išgėrėm kavos ir atšilom, aš pasipildžiau kuro. Jau buvo nuvažiuota 100 km, o lietus nė kiek nesilpnėjo. Maniškė lietaus apranga atlaikė visai neblogai, buvo drėgna tik batuose. Bet jaučiau, kad dar likę 100 km iki Kauno bus žiauriai sunkūs.  Monika taip drebėjo nuo šalčio, kad kažkokie bernai net pasiūlė važiuoti jai jų mašina. Aišku, ji didvyriškai atsisakė.

Greitkelyje laikėm greitį truputį virš 100 km/h. Per aprasojusį stikliuką mačiau tik priekyje važiuojančių mašinų gabaritus, o visu kūnu jaučiau per visur besismelkiančią drėgmę ir šaltį. Galop vienintelė sausa vieta liko nugara, o batuose vandens pritekėjo iki pat čiurnų - kad ir kaip visi girtų daniškus kerzus už sandarumą, bet net ir jie prieš 200 km trukmės kelionę lietumi liko beginkliai.

Ta kelionės atkarpa iki namų buvo savotiškai įdomi. Žinai, kad už kokios valandos tai baigsis, bet tuos kilometrus reikia kažkaip ištvert, nes rinktis neturi iš ko. Kažkaip “atsijungi”, ima lankyti filosofinės mintys, pradedi sau kelti egzistencinius klausimus. Tikra skaistykla, bliamba.

Taigi, sakykit ką norit - motociklas nėra joks hedonistinis žaisliukas, supuvusios visuomenės ar tuštybės simbolis. Tai kuo gryniausias dvasingumo išteklius ir išganytojas paklydusioms tingių miesčionių sieloms! :)

Amen ir gero kelio.

P.S. Daugiau foto.

Rodyk draugams

Vytis Drezdene

Stebėdamas sgrafitine technika ištapytą pano ant Drezdeno kunigaikščių rūmų pastebėjau tokį intriguojantį dalyką:

Rodyk draugams

Pasakojimas iš koncerto Liepojoje (FOTO - Novilės)


Pasakoti apie šį koncertą iš esmės būtų pasakoti apie
kelionę. Todėl, kad kelionė alkobusu iš Kauno į Liepoją, ko gero, buvo
įsimintiniausia šio beprotiško savaitgalio dalis. Antras dalykas, kurį
pastebėjau, kad gerokai senstelėjom. Kol kitų grupių nariai zujo su buteliais
rankose po autobusą, klykavo dainuškas ir kėlė bardakus, Ossastorium ekipažas
tingiai drybsojo krėsluose ir abejingai stebėjo šį alkoholinį rokenrolo cirką.
„Imkit pavyzdį iš metalistų“ – pusiau juokais pusiau rimtai kelis kartus pakartojo
„turo“ organizatorius Aleksas, nebesuvaldydamas siautulio autobuse.


Išties, kelionėje nebuvo itin kuo užsiimti. Vos išvažiavus
iš Kauno sutemo ir nieko nebeįžiūrėdamas pro langą ėmiau mąstyti apie artėjantį
koncertą.

 

Pirmą kartą nuo 2001 metų Ossastorium gimtadienį turėjo
pasitikti scenoje. Ir pirmą kartą buvo aišku, kad joje nebus Justino, turėjusio
išvykti į Londoną. Taigi bosines partijas teko patikėti ne kam kitam, o geram
bičiuliui Napalmui, su kuriuo pastaraisiais metais kartu muzikuojame įvairiuose
projektuose ir visakaip bendradarbiaujam – nuo įrašų darymo iki „bonkos
perlaužimo“.  Vakarais po darbų ateidavau
į kaimynystėje esančią Sound Injected studiją ir per tris savaites dviese
„atkalėme“ visą programą. Tada  - pora
repeticijų pilna sudėtimi, ir pirmyn į brolišką Latviją.

 

Liepoją pasiekėme apie 20.00, buvo visiškai tamsu. Nuklydome
į rajoną, kuris priminė Žemųjų Šančių ar Slabodkės lūšnynus. Man, niekada
nebuvusiam šiame mieste, apskurę mediniai namai ir siauros gatvelės darė
kažkokį slogų įspūdį. Kas kelintas toks namukas buvo paženklintas užrašu
„Pardod“. Daugelio pastatų languose – tamsa. Žmonių beveik nematyti. Tik kažkur
senyvas žmogelis pylėsi vandenį kibiran gatvėje iš hidranto. Pro šalį praėjo
susikūprinęs negras su kapišonu, piktai dėbtelėjęs į mus. Tūso nuotaikos
autobuse išsisklaidė.  

 

Galiausiai radus koncerto vietą, visų nuotaikos pagerėjo.
Fontaine palace pasirodė besąs jaukus ir stilingas išskirtinai roko muzikai
dedikuotas klubas, įkurtas restauruotame XIX amžiaus statybos name uosto kanalo
pakrantėje. Iškart kilo aliuzija į „Senąją prieplauką“ Klaipėdoje. Mjo, vis tik
mastelis čia kitas. Tiek klubo interjeras, tiek personalo išvaizda neleido
suabejoti, kokia muzika čia karaliauja.

 

Na, nebūčiau aš lietuvis, jei neiškelčiau pavydo scenos.
Pavydžiu latviams ne to iščiustyto klubo (tokį ne taip jau ir sunku padaryti
Lietuvoje), bet to, kad jų šalyje egzistuoja toks reiškinys kaip roko kultūra.
Pas mus toks baras bankrutuotų po pusės metų.


Kitas mums sunkiai suprantamas niuansas tai, jog klubas
atsidaro 23.00 valandą ir veikia iki ryto. Matyt latviai sąvoką „naktinis
gyvenimas“ supranta tiesiogiai. Ištraukus burtus ir paaiškėjus, kad Ossastorium
teks būti vakaro headlaineriais, t.y. į sceną išeiti 03.00 ryto, per daug
nusiminėme gal ir be reikalo. Mūsų koncerto klausėsi panašaus dydžio publika
kaip ir kitų grupių.


Kitas dalykas – patys buvome nuvargę kaip šunys ir grojimas
didelio malonumo nebeteikė. Iškalbinga buvo ir garsisto veido išraiška, kuri
nebyliai sakė: „ar galit kuo greičiau baigti sound check‘ą, sugroti programą ir
nešdintis nuo scenos, nes noriu miego?“. 
Būtent tai ir padarėm.

 

Kita vertus, labai keista, kad nepaisant nuovargio koncertą
sugrojome labai tiksliai. Galingiausiai nuskambėjo Into Maelstrom ir Aeons of
Chaos. Napalmas kartu su mumis taip pat atidavė paskutines jėgas ir „dėjo
headbango“. Klubo scena buvo gana plati, taigi vietos judesiui buvo nemažai.

 

Dar kelios akimirkos ir savo darbą tą, hm, rytą  baigiame. Keletas atkakliausių naujai iškeptų
Ossastorium fanų nenori mūsų paleisti skanduodami „Vel vienu“ (lat. dar vieną).
Padėkojame, pauspaudžiame rankas latviešų braliams ir sesėms, kurios paskui dar
išsireikalauja ir grupiškai… 
nusifotografuoti.


 

Paldies, lūdzu, uz redzešanos, es milu Latviju. Važiuojam
namo, rytoj roko žvaigždėms reiks eiti į darbą, vaidinti šeimos vyrus, avėti
šlepetėmis, parnešti namo pinigų.


 P.S. kelionė atgal buvo sadistiškai ilga. Nuotraukoj - Napalmo pakaušis ir mano fizionomija ekrane.


Faktai:

 

51 Ossastorium koncertas;

2 Latvijoje;

1 Liepojoje.

 

Atlikti kūriniai:

 

1. Awakening

2. Šiaurės Kryptim

3. Into a Maelstrom

4. INFERI

5. Aeons of Chaos

6. Užtemimas

 

Kitos grupės:

 

1. Kang

2. Xess

3. CAP

4. Oil Busters

Rodyk draugams