BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“Ralis aplink Lietuvą 2011″. 2 ir 3 dienos.

(Šis įrašas gavosi šiek tiek pasimetęs laike, kadangi niekaip neradau kada prisėsti ir parašyti tęsinio pirmajai daliai. Bet anyway, esu ožiaragis ir nemėgstu nepabaigtų darbų. Tad tęsiu pasakojimą).

(…) Ryte niekur neskubėdami susikrovėm ant motociklų daiktus ir klausėmės kitų dalyvių pasakojamų įspūdžių. Sužinojome, kad kai kurie Varnius pasiekė tik paryčiais. Priėjęs “Vorai MC” prezidentas Oblius juokdamasis papasakojo, kaip vieno “ralisto” girtas noras pasivažinėti naktį po “Kilkim Žaibu” teritoriją baigėsi liūdnai - smūgiu į medį ir sulaužytom BMW motociklo “plastmasėm”.

Dar kokią valandą paslampinėjom po Lūksto ežero pakrantę, užkandom ir kilom startui.

Gausiai susirinkusi vyrija į startą išlydėjo egzotiškiausius ralio dalyvius, tiksliau, dalyves - Vilmą, visų vadinama Pelyte, ir jos 2 metukų dukrą Anelę. Na, argi nepalaikysi tokių motociklisčių? :

(foto iš asmeninės Pelytės kolekcijos)

12.45 paliekame Varnius ir startuojam link Gargždų. Abu su Ryčiu lyg ir nusiteikę “paspausti”, bet dėl visokių priežasčių tenka gaišti laiką. Iš pradžių - keliolika minučių degalinėje, paskui pasiekus Žemaičių plentą prasideda stiprus lietus - stojame vilktis lietaus aprangų. Vėl prarastos minutės.

Po kokios valandos pasiekę Gargždus (kuriuose abu buvome pirmą kartą gyvenime), dar gabalą laiko praradom klausinėdami žmonių kelio ir mėgindami rasti “Vorų” klubhauzą. Ironiška tai, kad vėliau paaiškėjo, jog visą laiką tereikėjo važiuoti tiesiai ir tik vienoje vietoje pasukti į dešinę.

Gargždų pitstope buvome 14.03, taigi kelionėje nuo Varnių užtrukome 1val. ir 18 minučių.  Trumpai pasižvalgėme po klubhauzo patalpas, paragavome šeimininkų pasiūlytų lašinių ir pajudėjom link Vilkaviškio.

Kartu prie mūsų prisijungė ir legendinio Kauno baikerio Ploščiaus ekipažas su “Dnepr”. Drauge važiuoti smagiau, bet, taikantis prie Ploščiaus, kelionės greitį teko apriboti ties 100 km/h. Sutarėme, kad 50 km iki Šilutės važiuosime autostrada Klaipėda-Kaunas. Neapsidžiaugiau, nes ši atkarpa, atrodė, bus nuobodoka.

Deja, klydau. Dar neišvažiavus iš Gargždų, vienoje sankryžoje mums sukant į kairę, Ploščiaus dnepro “liūlkos”, su joje sėdinčiu “šturmanu” Karoliu, vos nenudaužė iš priekio atlėkęs automobilis. Vėliau Ploščius nekaltai šypsodamasis teisinosi pamiršęs, kad važiuoja su šonine priekaba - “Galvojau, spėsiu pralįsti”.

Įvažiavus į autostradą “pasigavome” audros debesį. Liūtis ėmė pilti taip stipriai, kad net per aprangą jautėsi lietaus lašų kapojimas. Aišku, mes nebandėm sustoti kur nors šalikelėje (nors taip pasielgė net kai kurių mašinų vairuotojai) ir didvyriškai tarsi Marytės Melnikaitės sukom gazo rankenas prieš laikrodžio rodyklę, o krūtines - prieš vėją. Keletas kilometrų tokiom sąlygom - ir netrukus pajutau pro “neperšlampamų” kelnių klyną prasibrovusią šalto vandens srovę. Faaak.

Iš audros debesies pabėgom jau ties išsukimu link Šilalės. Čia trumpam stabtelėjome degalinėje. Su Ryčiu išreiškėm užuojautą be jokių akinių važiuojančiam Karoliui (sakė, kad jam Ploščius neleido dėtis, kad stiliaus nesugadintų), kurio raudonoms akims teko atlaikyti tokią liūtį ir vėją, per kuriuos net mano šalmo stikliukas iš vidinės pusės sušlapo.

Ties Šilale lietus pasibaigė, bet smalos juodumo audros debesys lydėjo visą kelią horizonte. Kilometrai nuo Tauragės iki Jurbarko sukosi labai smagiai. Čia 100 km/h neatrodė per lėtai, kadangi kelias per mišką yra labai vingiuotas ir labai įsibėgėti nelabai yra kur. Posūkiuose Karoliui tekdavo meistriškai persisverti per lopšio šoną į išorinę posūkio pusę, nes dnepro priekabos ratas kildavo į orą. Mes su Ryčiu stebėjome šį vaizdą kaip spektaklį. That’s the racing spirit!

Tik pasiekę Jurbarką kartu su Ryčiu nusukome į pirmą pasitaikiusį “Lukoilą”, nes aš kuro nesipildžiau nuo pat Varnių ir paskutinius kilometrus važiavau jau įjungęs rezervą. Ploščius su Karoliu numynė toliau vieni.

Degalinėje sutikome “Lemon Joy” narius ir smagiai prisižvengėme iš scenos, kai vienas vietinis girtas, bet labai komunikabilus “fanas” mėgino išsireikalauti atlikėjų autografus, o Igoris Koffas atkakliai jam aiškino, kad jis nėra Igoris Koffas.

Važiuojant Jurbarko gatvėmis vėl papuolėme į lietų, o išsukus iš miesto vėl prasidėjo tokio paties stiprumo liūtis kaip prieš tai autostradoje. Pamaniau, kad gal pavyks pabėgti iš po debesies, todėl atsisėdau “britvisto sėdėsena” ir pasukau rankeną iki 140 km/h.

Taip pavažiavę kelis kilometrus ir pakeliui aplenkę vieną ralio dalyvių ekipažą, važiuojantį taip pat “Dnepr”, pamatėme šalikelėje stovinčius Ploščių ir Karolį.

Sustoję ir priėję prie jų išvydome išardytą vieną motociklo cilindrą, o Ploščius parodė nemenką skylę stūmoklyje kurią pramušė vožtuvas. Pastovėję lietuje ir nutarę, kad niekuo šioje situacijoje padėti negalime, palikome bendražygius ir tęsėme kelionę vieni.

Ties Šakiais išlindo saulė ir asfaltas tapo sausas. Likusią neilgą kelio atkarpą iki Vilkaviškio numynėm be jokių nuotykių. Tiesa, prie pat Lietuvos-Rusijos pasienio esančiame Kudirkos Naumiestyje į mus įtartinai iš savo džipo nužvelgė kontrabandininkus gaudantys pasieniečiai ir aš nesmagiai prisiminiau, kad su savimi neturiu asmens tapatybės kortelės, kuri yra privaloma pasienio ruože. Bet pareigūnai mumis labiau nesusidomėjo, tad mes nestabtelėję miestelyje pasukome link galutinio šios dienos kelionės taško.

Vilkaviškio Vorai MC čapterio klubhauzą pasiekėme 17.30. Vadinasi, kelyje tą dieną praleidome 4 valandas ir 45 minutes, o nuvažiuota apie 300 km.

Kadangi čia ruošėmės praleisti naktį, leidom sau niekur neskubėti ir atsipalaiduoti. Už klubhauzo baro įsitaisęs Vilkaviškio Vorų prezidentas Čečėnas paslaugiai pildė bokalus didiesiems “ralio meistrams”.

Mums tingiai besitrainiojant po klubhauzą, į vietą rinkosi ir kiti ralio dalyviai ir gyvai aptarinėjo kelionės įspūdžius. Kur buvęs, kur nebuvęs į kiemą įsuko ir Ploščiaus dnepras, priversdamas mus išsižioti iš netikėtumo.

Pasirodo, Ploščiui tereikėjo paskambinti namo, ir jo sūnus iš Kauno skubiai atvežė naują cilindrą. Variklis buvo sėkmingai suremontuotas ten pat šalikelėje ir užtikrintai atbirbė iki Vilkaviškio.

Vakarop kiemas pamažu prisipildė motociklų. Palaikyti kompanijos ir išlenkti po bokalą su ralio dalyviais atvažiavo ir vieno vietinio klubo nariai.

Baro atsargoms tuštėjant tūsas kaip reikiant įsivažiavo, o vakarėlio žvaigždės statusu mėgavosi Ploščius, kurio vedamas girtų baikerių choras iki paryčių bliovė “Negiedokit, gaideliai” ir kitą folklorą, mėgindami perrėkti iš kolonėlių sklindantį hard roką.

Bet kai tas pats  kompaktas grotuve ėmė suktis nuo pradžių jau kokį šešioliktą kartą, suvokiau, kad jau laikas į horizontalią padėtį.

Beje, miegojome kaip kokie sultonai - ne palapinėse, o klubhauze esančiuose dviaukščiuose gultuose. Buvo net patalynė, bet mes pasikuklinom ir sulindom į savo miegmaišius.

Trečiąją ralio dieną mūsų laukė trasa iki Vilniaus ir nuo ten - iki Jonavos, kur ir startavome. Bet palikti Vilkaviškio niekas neskubėjo. Visi ralio dalyviai susėdo prie bendro pusryčių stalo, kur netilo sąmojai, anekdotai ir juokas.

Apimti draugystės net startavome kartu ir bendroje krūvoje pasiekėme Marijampolę, Prienus ir tik Aukštadvaryje mūsų būrys išsibarstė. Mudu su Ryčiu nusukome link Semeliškių, o dauguma nulėkė artimiausiu keliu pro Trakus.

Šiaip, trečiosios dienos atkarpa iki Vilniaus buvo gana monotoniška. Oras buvo neblogas, o keliai gerai žinomi, bet po truputį darėsi liūdna dėl į pabaigą einančios kelionės.

Vėl visi susitikome Vilniaus Vorų klubhauze Buivydiškėse, kur daugumai dalyvių jau buvo galutinė finišo stotelė. Kadangi mūsų su Ryčiu dar laukė nemenkas kelio gabalas, čia ilgai neužsibuvome.

Nutarėme paskutinius likusius 100 km ralio iki Jonavos pasiekti trumpiausiais keliais, kuriais dar man niekad nebuvo tekę važiuoti. Nors šioje atkarpoje ir buvo koks 10 km šlykštaus žvyrkelio, bet visumoje tai maršrutas buvo daug smagesnis, nei pirmoje dienos pusėje.

Pasiekę galutinį finišą nesulaukėme fanfarų ir sveikinimų, o tik “pabučiavome duris”, kadangi klubhauzas buvo uždarytas, o mūsų niekas nelaukė. Paskambinę organizatoriui gavome rimtą instrukciją - artimiausioje degalinėje nusipirkti po šokoladuką ir nufotografuoti čekį, kad matytųsi pirkimo laikas. Taip ir padarėme.

Ką gi - “Ralis aplink Lietuvą” tuo ir baigėsi. Paspaudėme rankas ir pasukome skirtingomis kryptimis. Man - į Kauną, o Ryčiui - namo į Tauragnus.

(…) Po kelių savaičių sulaukiau organizatoriaus skambučio ir klausimo, ar atvyksiu į apdovanojimų ceremoniją. Man nusistebėjus, buvau informuotas, kad savo klasėje su Ryčiu užėmėme antrąją ir trečiąją vietas. Ryčio čekis Jonavoje buvo viena minute ankstesnis už mano, todėl likau trečias :)

Baigiant norėtųsi padėkoti Vorams už šį puikų ir teisingą renginį. Linkiu išlaikyti tradiciją ir jį toliau tęsti, o motociklininkams rekomenduoju jame dalyvauti. Jei tik galimybės leis - kitais metais nedvejodamas važiuosiu vėl.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras