BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vorų klubhauzo atidarymas Vilkaviškyje 2009-07-04

Nemyli šiemet Dievas baikerių, oi nemyli. Negana to, kad kasdien bent po vieną motociklininką užsimuša, gyvieji nuolat “maudomi” lietumi. Tikra kiaulystė. Bet negi sėdėsi namuose ir grieši dantimis žiūrėdamas į pliaupiantį dangų, kai motosezonas jau spėjo persiristi į antrą pusę?

Mano atostogų pradžia sutapo su MC Vorai Vilkaviškio padalinio (angl. chapter)  klubhauzo atidarymo proga surengta švente. Nemokamas įėjimas ir žadamas bokalas alaus bei koncertas - kodėl gi nenulėkus pasiganyti.

Orų prognozė, kaip jau įprasta, žadėjo lietų, bet primečiau, kad per 70 km batai bei rūbai turėtų atlaikyti neperšlapę. Besiruošdamas apskambinau keletą draugų ir pasiūliau važiuoti kartu.  Cryptikas atsiliepė jau netoli Vilkaviškio - pasirodo, kad išlėkęs kartu su Griausmadariais ir keliais Viesulų atstovais. Taurėncas sms’u raportavo apie savo dislokacijos vietą kažkokiam Suvalkijos bažnytkaimyje ir įspėjo apie ten siaučiantį, jo žodžiais, “štormą”.

Nu ir velniop, varau vienas. Bus dar smagiau.

Pirmieji kilometrai per lietų Kaune nuteikia visai optimistiškai. Lietus nelabai stiprus, Šiaurėje matyti properšos debesyse. Tiesa, įsukdamas į šią Aleksoto degalinę vos “nepadedu batono” - prieš kelionę padariau kiek per jautrius galinius stabdžius, tad vos prilietęs pedalą koja pajutau kaip motociklo galą akimirksniu užmetė. Su šlapiu asfaltu juokauti nevalia. Laimei, maniškis “Savažas” lengvutis (vos 170 kg), tad tokiais atvejais jį suvaldyti lengviau nei tuos sunkiasvorius “begemotus”.

Nusprendžiau važiuoti ne nuobodžia Via Baltika, bet pasukau senuoju keliu į Marijampolę per virtinę visokių kaimukų ir miesteliūkščių. Taip lėčiau, bet per lietų lėkti vis vien jokios prasmės. Taip visiškai neskubant, laikant apie 70-80 km/h, ir ridenausi po ne itin išvaizdžias Suvalkijos lygumas. Nei vyšnios žydėjo, nei berniokai švilpavo.

Lietus aprimo tik netoli Marijėėėmpolės. Pasukau aplinkkeliu link Vilkaviškio ir, naudodamasis pagerėjusiomis gamtinėmis sąlygomis, atlaužiau rankeną iki 100 km/h.

Prieš pat Vilkaviškį pastebiu nuorodą į Serdokus ir suku ieškoti Vorų klubhauzo. Nematyti jokių nuorodų nei motociklų sambūrio, bet šalikelėje stovintys berniūkščiai saliutuoja baikeriškai pakeldami rankas - vadinasi, kryptis pasirinkta teisinga.

Galiausiai suradęs klubhauzą suvokiu, jog tai bus bene egzotiškiausia iki šiol mano aplankyta baikerių renginio vieta. Pro vartus įvažiuoju į sunkiai įveikiamu purvynu virtusių buvusių fermų teritoriją. Lauke išrikiuoti koks šimtas motociklų, aplink aidi vien suvalkietiška tarmė, nejučia priversdama nusišypsoti. Ties įėjimu pasitinka  raudonas kilimas. Tiesa, negailestingai sutryptas purvu ir kiaurai permirkęs.

Vos užėjęs vidun sutikau nemažai pažįstamų kauniečių. Griausmadarių, Viesulų ir kitokių stichinių nelaimių. Ė, nepykit - juokauju :) Pasipila pliurpalai ir neišsemiami kelionių nuotykių talmudai. Viduje ant “sofkutės” sutūpę nebyliai rymojo etatiniai mano rašinių herojai Cryptikas su Monika, tradiciškai - permirkusiais rūbais.

Žadėtojo nemokamo alaus bokalo negavau, tad teko pakrapštyti nuosavų kišenių turinį. Begurkšnojant alų ir laukiant koncerto (rungčių stebėti ar jose dalyvauti nebuvo jokio noro, kadangi lietus vėl įsismarkavo) šnekučiavomės su Laurynu iš Thundertale apie įrašus, koncertus ir kitas panašias neišvengiamas temas susitikus dviems muzikantams.

Pirmiesiems tąvakar grojusiems Ashtrey nelabai pasisekė - lietus vis dar pliaupė, tad prie scenos šoko vos pora gerokai įliuobusių entuziazistų. O ir garsas nelabai džiugino.

Atvirai pasakius - pats vakaras nebuvo labai jau entertaining. Aišku, viskas dėl oro. Atvažiavusieji iš toliau žliugsėjo šlapiais batais po klubhauzą be jokio džiugesio veiduose. Daugelio tą vakarą dar laukė kelionė namo, tad visi su nerimu žvalgėsi į dangų.

Su Thundertale koncerto pradžia lietus pagaliau baigėsi. Kiemelis priešais sceną kaip mat užsipildė odiniais pilvūzais, linguojančiais į ritmą ir rėkiančiais atmintinai išmoktų dainų žodžius.

Po koncerto kauniečiai vieningai nutarėme lėkti namo. Šiek tiek užtrukome dėl Mindaugo. Jo Harlas niekaip nenorėjo užsivesti. Priežastis banali - tereikėjo geriau priveržti akumuliatoriaus “klėmus”. Besikrapštant spėjo galutinai sutemti.

Grįžtant nebelijo, tačiau asfaltas buvo drėgnas ir iš po priekyje važiuojančiųjų ratų vanduo tiško fontanais.  Negana to, užrasojo šalmo stikliukas - nepaisant mano pastangų jį nusivalyti, visą kelią iki Kauno mačiau tik priekyje važiavusiųjų gabaritines šviesas. Turint omenyje, kad nuolat laikėm apie 100 km/h greitį, nebuvo itin jauku. Bet viskas baigėsi be nuotykių.

Pabaigai belieka pasveikinti Vorus su sėkminga klubo plėtra bei didėjančia klubhauzų geografija, ir padėkoti už priėmimą. Jums ir sau - palinkėsiu mažiau lietaus.

Dar kelios foto.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras